Sovietai mus ištreniravo, jog laimė – tai gerai mokytis, įstoti į universitetą, gauti daktaro laipsnį, sukurti šeimą, turėti savo butą, mašiną ir vaiką. Šiandien dangus su žeme susipynė, tačiau nuostata apie gerą mokymąsi gyva. Negirdėjau, kad kas atimtų tėvystės teises iš tų, kas verčia vaikelius mokytis.
Taigi, Lietuva dar nėra svajonių Australija, kur devintokai neskiria Hitlerio nuo Stalino. Kita vertus, na, neskiria, kam dėl to blogiau? Vaikai – abejotina vertybė, jie trukdo saviraiškai, pančioja atsakomybe.
Pati šeima – atgyvena, archajinis reliktas, vienam ekonomiškai saugiau, patogiau, laisviau. Prisirišti prie materialinių vertybių yra apskritai nešiuolaikiška ir labai kenkia psichinei sveikatai. Svarbiausia būti laimingam. Gal žinote receptą?!
Manęs neauklėjo klausyti savęs, mokė klausyti gerbiamų nuomonių. Tačiau nuomonės kartais nesutampa ir tada belieka viena – žvalgytis aplink bei dar toliau. Pasaulinė spauda marga statistika, kurioje šalyje gyventi geriausia. Lyderių pozicijų neužleidžia Australija, Naujoji Zelandija, Kanada. Žmonės skaito, seilės tįsta, protas skystėja, ir jie ima painiotis terminologijoje, emigraciją matuoja rožiniais turisto akiniais.
Paklausk amerikiečių ir dauguma pareikš, kad Amerika pati geriausia. Neaprėpiamų galimybių šalis, demokratijos triumfas, neperspjaunama kalbos laisvė, kūrybiškumo versmės. Čia gyvena geriausi protai, didžiausi talentai, sėkmingiausi žmonės. Tai šalis, kuri turi Holivudą!
O europiečiai raitysis už pilvų susiėmę – amerikiečiai didžiausi pasipūtėliai, apsirijėliai, jų mcdonaldų kultūra užteršė pasaulį ir jie yra kalčiausi, kad per popkornus ir colas kino teatruose filmus žiūrėti tapo koktu.
Kinai pareikš: mes geriausi, mūsų kultūra seniausia, mes turime didžiausias ateities perspektyvas, neaprėpiamą potencialą, mūsų kalba neišvengiamai užkariaus kiekvieną šalį, jau dabar kas šeštas pasaulio gyventojas yra kinas.
Mes pasakysime – kinų vyriausybė korumpuota, komunistinė, vieno vaiko politika – kraupi, kinų maistas mums patinka, tačiau skrandžiui yra peilis, vardinių brendų falsifikatai sulygina visų teises būti madingais, bet išnaudoja mažamečių vaikų darbą.
Ką mes galvojame apie save? Nevardinsiu, patys žinome. Nėra paprasta, tačiau labai įdomu būti mažos šalies piliečiu. Ne tik provincialios, bet ir nelabai turtingos, atšiauraus klimato, apsuptos savotiškų kaimynų.
Kai pagalvoju, kad galėjau gimti Baltarusijoje, Irane, Irake ar nelegaliai Kinijos provincijoje, suprantu, kad mano atsinešta karma yra tiesiog nuostabi.
Man gera gyventi Lietuvoje. Aš čia gimiau, baigiau mokslus, sukūriau šeimą, užauginau vaikus. Čia gyvena mano sesuo, daktarėlis Vaidotas ir stomatologė Liuda, o jei netyčia išsisuku koją ar kas kito netikėto nutinka (beldžiu į medį), žinau, kur ieškoti pagalbos, kam vidurnaktį skambinti.
Man patinka bendrauti laisvai, be įtampos, užuot laužius liežuvį, sukiojus pusrutulius, kaip svetima kalba papasakoti anekdotą, kokiais žodžiais paaiškinti, dėl ko liūdžiu. Ir net juokdariai valdžioje manęs neerzina, nes jie savi ir vien už tai jiems galima atleisti daug ką.
Aš džiaugiuosi, kad gyvenu šalyje, kurioje dar galima išrasti dviratį. Prieš dvidešimt metų sugalvojau ir išleidau pirmą nepriklausomą žurnalą moterims, o dabar pasiraitojusi rankoves, liepsnojančia širdimi, rengiuosi žengti į Lietuvos jogos pasaulį, kuriame matau neartus dirvonus.
Mes – to paties pasaulio gyventojai, Žemė – mūsų planeta gimtinė, visi esame susiję tampriausiais giminystės ryšiais, visi esame broliai ir seserys, nes mūsų esminiai troškimai tie patys – meilės, supratimo, laimės.
Žemė, jos vandenynai ir kontinentai – vieninga visuma, visos šalys – tarsi nedalomo kūno dalys. Ieškoti, tvirtinti, jog kažkur gyventi geriau, yra tas pats kaip postringauti, kad viena kūno dalis svarbesnė už kitą.
Čia kaip anekdote apie kūno dalių ginčą, kuomet smegenys išdidžiai pareiškė, kad jos viską kontroliuoja, kojos – jog visus nešioja, akys – kad be jų kiti organai bejėgiai būtų. Analinė anga irgi norėjo pasisakyti, tačiau vos tik išsižiojo, visi ėmė kvatoti ir ją užtildė. Analinė anga įsižeidė ir pasislėpė. Po kelių dienų protas aptemo, kojos susipynė, o akys nieko nebematė.
Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyveni, kokia odos spalva dangstaisi, po sniegus brendi ar po palme guli. Mes viską savyje turime, kad realizuotume prigimtinę teisę būti laimingais.
***
E. Tombak Australijoje gyveno devynis mėnesius. „Kaip sykis nėštumo periodą. Būtent tiek man reikėjo, kad atrasčiau jogą, pažinčiau save per jogą. Praeitą rudenį San Franciske baigiau jogos mokytojų kursus, mokausi toliau, pradedu mokyti kitus, kviečiu mokytojus į Lietuvą“, - apie save pridūrė leidėja.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
