Kai dėl krizės visos statybų bendrovės merdėjo, 2010 metais įsidarbinau praktikantu vienoje didžiausių Danijos statybų bendrovių, kuri man mokėjo 8,8 tūkst. litų mėnesinį atlyginimą. Danijoje tai nėra tokie dideli pinigai, kaip galėtų atrodyti.
Vėliau ši bendrovė pasiūlė statyti tris tarptautinius standartus atitinkančius oro uostus. Jaudinausi prieš priimdamas sprendimą, bet sutikau. Šį kartą vėl pakeičiau gyvenamąją vietą - išvykau į Mozambiką.
Baigęs šiuos projektus, vėl turėjau galimybę rinktis. Gavau pasiūlymą padirbėti Afganistane statant karines bazes. Tuo pat metu galėjau rinktis ir kitą variantą – grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projekto. Tuo metu ateitis miglota buvo tiek Afganistane, tiek Lietuvoje. Vis dėlto nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir dirbti už tuo metu dešimt kartų mažesnį atlyginimą.
Šiandien, praėjus trejiems metams nuo grįžimo, nė karto nepasigailėjau dėl savo sprendimo.
Ir apskritai, žiūrint atgal į savo įveiktas baimes ir jaudulį priimant svarbius sprendimus, galiu pasakyti, kad jos atnešė nuostabius rezultatus. Galiu pacituoti dabartinį savo darbdavį: „Supratus, kad ateitis yra tik pasekmė veiksmų, kuriuos mes darome dabar, tampa beprasmiška jaudintis dėl ateities“.
Dabar dirbu išties perspektyvioje energetikos srityje – esu atsakingas už atsinaujinančių energetikos objektų statybas.
O visiems kitiems siūlau ne kurti strategijas, kaip grąžinti emigrantus į Lietuvą, o daryti paprastus, mažus, aiškius sprendimus čia ir dabar.
Jeigu kiekvienas šios konferencijos dalyvis išsiųstų skelbimą, kad ieško kokio nors asistento, nustebtumėte sužinoję, kiek daug yra jaunimo, norinčio sugrįžti į Lietuvą, norinčio prisidėti prie sprendimų dabar. Nustebsite sužinoję, kiek daug yra žmonių, kuriuos motyvuoja ne atlygis.
Šią kalbą R. Babič pasakė konferencijoje „Grąžinkime talentus į Lietuvą“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
