„You are racist and I will wear this with pride“ (Angl. - Jūs esate rasistė! Aš dėvėsiu tai garbingai), – atsakiau.
Mokytoja buvo šokiruota, net sustojo. Toliau šypsojausi ir nuėjau į matematikos pamoką.
Kodėl jums tai pasakoju?
Australijoje daugybė mokinių dėvi mokyklos uniformą. Berniukai dažniausiai dėvi pilkas kelnes žiemos metu, pilkus šortus, kai šilta, juodus odinius batus ir dažniausiai baltus marškinius.
O tą rytą po savo gražiais baltais marškiniais aš dėvėjau 1996 metais išleistus „Grateful Dead“ marškinėlius su Lietuvos trispalve. Lietuvos krepšininkai Atlantos olimpiadoje buvo ką tik laimėję bronzos medalį prieš Australiją.
Man malonu prisiminti šį įvykį. Taip pat gana juokinga. Bet ir šiek tiek gėda. Gėda tik dėl to, kaip aš taip su mokytoja kalbėjau. Juokinga dėl to įvykio. O malonu, nes tai buvo pirmas kartas, kai jau suaugęs, subrendęs, 12-oje klasėje, supratau, ką reiškia būti lietuviu. Kokia Lietuva man buvo svarbi!
Kai manęs paprašė skaityti pranešimą konferencijoje „Sugrąžinkime talentus Lietuvai“, pirma mintys buvo: „Cool – skaitysiu pranešimą Seime!“ Tačiau praėjo diena, pradėjau galvoti, apie ką galėčiau diskutuoti.
Kaip architektas, esu išmokęs nagrinėti problemą ar objektą prieš pradedant projektuoti. Studijuoti objektą vienaip, kitaip ir dar trečiaip. Mes, menininkai, nemąstome kaip ekonomistai ir tikrai ne kaip advokatai. Galutinis rezultatas niekada nėra aiškus.
Mano pažįstami žino, kaip aš mėgstu kalbėti įvairiomis temomis. Galėčiau kalbėti, kaip jaunimas yra nusivylęs čia, Lietuvoje. Galėčiau kalbėti apie tai, kad užtenka tos juodos ekonomikos. Užteko mums tos korupcijos. Užtenka politikų, kurie, kaip atrodo jaunimui, tik vagia ir pildo savo kišenes.
Galėčiau kalbėti, kaip jaunimas išvyksta į užsienį, kad įgytų bakalauro ar magistro laipsnį, kurį pasaulis gal geriau pripažįsta.
Puikiai žinau, kaip žmonės, ne tik lietuviai, bet ir čekai, slovakai ir kiti atvažiuoja į Australiją „studijuoti anglų kalbos“, kad tik gautų vizą ir galėtų patekti į Australiją – padirbėti iki 20 val. legaliai, pagyventi ir dar pakeliautų ilgesnį laiką...
Galėčiau pasakoti jums ir apie lietuvius, kurie važiuoja į Angliją, Ameriką ar net Australiją dėl finansinių priežasčių, kad gautų normalesnes algas. Ar čia dėl to, kad pagal jų pasirinktą profesiją jie negauna darbo Lietuvoje, nors ji atitinka pasaulio rinką? Ar kad šiaip dirbtų bet kokį darbą, kad tik gautų daugiau „žalių“? Jūs visa tai puikiai žinote, nes patys turite giminių ar pažįstamų, kurie dėl to išvyko.
O aš gimiau ne Lietuvoje, gimiau Australijoje. Mano seneliai turėjo pabėgti iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metu. Penkios dienos po jų atvykimo į Australiją, gimė mano mama.
Nuo vaikystės prisimenu senelių pasakojimus apie Lietuvą. Eidavome su sese į lietuviškas sekmadienines pamokas, ėjome šokti tautinių šokių ir dar šeštadieninėje mokykloje iki pat 12 klasės mokėmės lietuvių kalbos.
Mano mama ir seneliai buvo labai aktyvūs ne tik Sidnėjaus, bet ir Australijos lietuvių valdyboje, taip pat ir Pasaulio lietuvių bendruomenėje.
Nuo vaikystės važiuodavom ir dalyvaudavom demonstracijoje prie Amerikos ir Sovietų Sąjungos ambasados bei konsulatų, kad Lietuva atgautų Nepriklausomybę.
Mes Sidnėjuje kartu su jumis džiaugėmės Kovo 11-ąja 1990-aisiais, kai Lietuva galų gale atgavo Nepriklausomybę. Taip pat verkėme ir jaudinomės kartu su jumis dėl Sausio 13-osios įvykių.
Mano pirma kelionė į užsienį buvo į Lietuvą, kai 2000 metais laimėjau Architektūros sąjungos stipendiją studijoms. 2005 metais baigęs universitetą, pirmų atostogų po trejų darbo metų nusprendžiau vėl grįžti į Lietuvą. Šį kartą noras buvo šiek tiek kitoks, nes tuo pat metu norėjau aplankyti archyvus, kad galėčiau sukaupti informacijos apie senelius, kad galėčiau gauti Lietuvos pilietybę.
Anksčiau australams buvo draudžiama dviguba pilietybė. Bet pakeitė įstatymą, ir atsisakyti Australijos pilietybės tapo beveik neįmanoma, o dviguba pilietybė tapo galima. Procesas, kad gaučiau Lietuvos pilietybę, nebuvo paprastas, buvo daug darbo, kad surasčiau dokumentus, daug streso ne tik su konsulu Australijoje, bet ir su Migracijos departamentu Vilniuje. Po penkerių metų kovos, 2010 m. sausio 28 dieną man buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Turėjau Lietuvos pasą.
Aš galiu jums prisipažinti, kad man nebuvo lengva čia, Lietuvoje. Dirbdamas architektu Sidnėjuje, gaudavau ne geriausią atlyginimą, bet ir ne blogiausią. Pripratau normaliai gyventi. Čia, Lietuvoje, kai pradėjau gyventi po to „pripratimo“, buvo itin sunku.
Kai savo kolegoms pasakydavau, ką uždirbdavau Lietuvoje, jie juokėsi. Bet aš esu, kaip mano draugai sako, kitoks. Aš atvažiavau į savo senelių gimtinę, nes norėjau padaryti tai, ko jie negalėjo – dirbti pagal savo specialybę.
Gerai, alga buvo ne tokia, kokią gavau Sidnėjuje, bet man pasisekė, kad gavau tikrai geros patirties dirbant su įdomiais ir dideliais objektais.
Bet man asmeniškai smagiausia, kad galėjau palikti bent mažą ženklą ir tuo pačiu sugrąžinti senelius namo – palaidojome juos Lietuvoje. Ir pastatėme mano proseneliams, kurie žuvo Mauthauzeno koncentracijos stovykloje ir Sibire, paminklą Klaipėdos universiteto kieme.
Mane daug kas erzina, kaip čia viskas vyksta Lietuvoje, porą priežasčių paminėjau anksčiau.
Didžiausia problema, kad tarp visų lietuvių yra didelis plyšys. Tos nesąmonės dėl dvigubos pilietybės klausimo tęsiasi jau daugiau nei 7 metus. Žinau pats – ta skylė neutralizuoja galimybę ir norą sugrįžti į Lietuvą.
Problema ne tik sugrąžinti talentus, kurie čia gimė ir augo, bet didesnė problema – jie negali grįžti su vaikais, kurie „netyčia“ gimė ir auga užsienyje. Aš nežinau, ar jūs galite įsivaizduoti tą jausmą, kai jūsų prosenelių, senelių ir net tėvų gimtinė jūsų nenori. Aš galiu jums pasakyti, kad aš su savo šeima tai kenčiau beveik 5 metus. Ir labai tikiuosi, kad iki prezidento rinkimų Seimas ir prezidentė galų gale pataisys šitą didelę žalą, kuri skaldo mūsų tautą.
Ir kad duos MUMS nuspręsti, kad VISI MES GALIME BŪTI LIETUVIAI.
Nes kam talentams grįžti į Lietuvą, kai jų vaikų čia nenori.
Šią kalbą G. Reisgys pasakė Seime vykusioje konferencijoje „Sugrąžinkime talentus į Lietuvą“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
