Buvo laikai, kai Lietuvoje lankydavausi kaip turistas. Kai Lietuvos litai į Amerikos dolerius buvo keičiami kursu 4 už 1. Ir kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą stebėjausi, kaip sparčiai, sakyčiau, netgi agresyviai, keičiasi šalyje vyraujančios mados, kalbos kultūra, mentalitetas ir tarpusavio supratimas.
Šiandien, kai Lietuvoje be pertraukos gyvenu jau 10 mėnesių, man akivaizdu, jog Lietuva, kaip ir prieš dvi dešimtis metų, vis dar yra tas pats „nepriklausomybės balandis“, – deklaruojantis savo laisvę, siekiantis garsiai išreikšti savo nuomonę ir stulbinantis savo grožiu.
Gimiau Amerikoje, Čikagoje, kurios priemiestyje gyvenau 30 metų. Praėjusiųjų metų rudenį, bemaž paskutinę dieną prieš įlipant į lėktuvą, kuris mane, su visu į kelis lagaminus telpančiu mano gyvenimu, nuskraidins į Lietuvą, įgijau Lietuvos pilietybę.
Negaliu sakyti, jog su Lietuva iki tol nebuvau pažįstamas. Pirmą kartą čia apsilankiau 1985-aisiais, o po nepriklausomybės atkūrimo atvykdavau čia kas porą metų. Gyvendamas Čikagoje lankiau šeštadieninę lituanistinę Maironio mokyklą, aktyviai dalyvavau lietuvių išeivių skautų veikloje, šokau tautinius šokius ir, žinoma, žaidžiau krepšinį.
Buvau JAV lietuvių jaunimo sąjungos prezidentas ir Amerikos lietuvių bendruomenės valdybos narys. Tačiau to man nepakako. Demonstracija už Lietuvos nepriklausomybę centrinėje Čikagoje buvo tas momentas, kuomet aš labai aiškiai suvokiau, jog mano širdyje – meilė kitai šaliai, ir man lemta būti jos dalimi visą likusį gyvenimą.
Įsitvirtinti Lietuvoje man padėjo Jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“, apie kurią sužinojau iš savo draugės, dabar jau – sužadėtinės. Su ja susipažinau, kuomet ji studijavo Čikagoje. Ji pirmoji grįžo į tėvynę ir paragino mane sekti savo pavyzdžiu.
Esu baigęs vadovų magistrantūros studijas (MBA) ir turiu nemažai darbo patirties, tad tikėjau, kad tikrai rasiu, kur Lietuvoje pritaikyti savo žinias. Buvau pasiryžęs lipti į lėktuvą, net jei ir rankose dar neturėsiu darbo kontrakto.
Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ metu turėjau galimybę prisidėti prie Lietuvos vaikų ir jaunimo pilietiškumo bei patriotiškumo ugdymo programos kūrimo bei įgyvendinimo.
Mano nuomone, jaunajai kartai mūsų šalyje labai trūksta pagarbos kariuomenei ir kariams, noro tarnauti savo šaliai, atsakomybės už šalies gerovės kūrimą, jausmo. Gyvendamas Lietuvoje matau tikrai per daug nusikaltimų. Šalis tam per maža ir mūsų per mažai, kad vieni su kitais būtume tokie neteisingi.
JAV yra puikus patriotizmo ir šalies gyventojų susitelkimo pavyzdys, ir ne tik karo metu. Kariuomenė šalyje skatina naujų technologijų kūrimą ir ekonomikos pažangą. Svajoju, jog ir Lietuvoje karyba būtų vertinama kaip visapusiško šalies progreso variklis.
Nekantrauju sulaukti, kuomet „Lituanica SAT-1“ kartu su NASA į erdvę paleis lietuvišką technologijų stebuklą. Steponas Darius ir Stasys Girėnas, be abejonės, būtų svajoję tapti šio įvykio liudininkais.
Galiu drąsiai teigti, kad šiandien mano „lietuviškumas“ labai patobulėjęs, – nuo gerokai sklandesnės lietuvių kalbos, kurią iki atvykimo į Lietuvą tobulinau tik šeštadieninėje lietuviškoje mokykloje ar kalbėdamas su savo tėvais, iki visagalio suvokimo, jog gyvenu didingoje ir unikalioje valstybėje.
Lietuvoje jaučiuosi laukiamas ir reikalingas. Kur bepasirinkčiau save įprasminti, būsiu priimtas, nes visi Lietuvoje siekiame vieno tikslo – puoselėti ir džiaugtis savo laisve.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
