Bene 12 metų ryte, besiruošdama į mokyklą ar pusryčiaudama, pro virtuvės langą stebėdavau kylančią saulę, o vakare, ruošdama namų darbus, tuo pačiu akimis palydėdavau saulėlydį. Tikras rojus žemėje! Buvo taip natūralu ir paprasta pamilti šią vietą, kurioje gimiau, augau bei išmokau džiaugtis mažomis, ir tuo pačiu be galo vertingomis, smulkmenomis, tais mažais gamtos stebuklais, kurie visad yra čia pat, šalia mūsų, tereikia sustoti, apsižvalgyti aplink ir juos pastebėti.
Meilė gamtai ir noras išsaugoti dažnai nuvertinamą mus supančios aplinkos grožį nuvedė mane į svetingas, o kartais ir šiek tiek protekcionistiškai nusiteikusias šalis. Viskas prasidėjo nuo „Socrates-Erasmus“ studentų mainų Danijoje, kur kardinaliai pasikeitė mano supratimas apie dviratį ir jo paskirtį. Atvykus į Daniją dviratis iš eilinės laisvalaikio pramogos transformavosi į patogią ir greitą kasdienio susisiekimo priemonę, kuria ne tik į mokslus ar parduotuvę traukdavom, bet ir kartu su vietiniais danais pasipuošę: kas kostiumu, kas vakarine suknele ir aukštakulniais, mindavom į prašmatnų universiteto vakarėlį ar kavinę-barą.
Tarp kitko, nuoširdžiai linkiu visiems studentams nepabijoti, neatidėlioti ir ryžtis išbandyti save, nes „Erasmus“ ne šiaip eilinė studijų mainų programa, o neįkainojama, kai kam net gyvenimą aukštyn kojomis apverčianti patirtis. Ir, manau, nesuklysiu teigdama, jog mano žodžius nė nemirktelėję patvirtins visi, pasinaudoję šia galimybe.
Po žodžiais neapsakomos ir vis dar šiltai ir su šypsena veide prisimenamos „Erasmus“ patirties, pabaigiau bakalauro studijas Lietuvoje ir neatsispyriau pagundai išbandyti save dar kartą. Laimingų atsitiktinumų virtinės dėka baigiau ne vienerias, kaip planavau, o dvejas studijas: Aplinkos apsaugos vadybos ir politikos magistrą Švedijoje ir Biotechnologijų magistrą Nyderlanduose. Už tai juokaudama vis dėkoju švedų kompiuterio klaidai...
Taip pat laisvu nuo studijų metu įgijau vertingos praktinės patirties dirbdama ir praktikuodamasi tokiose tarptautinėse organizacijose kaip, pavyzdžiui, „Øresund logistics“ ir „CETaqua“.
Be neįkainojamų aplinkosaugos žinių, iš švedų po truputį mokiausi ir rūšiavimo subtilybių, kurias tikiu, su laiku perimsim ir mes, lietuviai. Nors, turiu pripažinti, kad pirminė reakcija, jog reikia šiukšles, ne šiaip sumesti į vieną kibirą, kaip buvau įpratusi Lietuvoje, o išrūšiuoti net į 8 (!) skirtingas frakcijas, tikrai nebuvo džiaugsminga. Po kelių savaičių, jau kaip vietinė įgudusi švedė, lengvai ir paprastai susitvarkydavau su šia, iš pradžių neįveikiama, o po to savaime suprantama kasdienybe tapusia veikla. Kuri, beje, neužima nei daug laiko, nei daug vietos namuose, kaip, deja, vis dar mano dažnas lietuvis.
Kad ir kur bebūčiau, kad ir kaip gražu ir gera buvo svečiuotis kitose šalyse, visad jaučiau namų ilgesį. Nors kartais ir sunkiai bei nenoriai tai pripažįstu, vis tik tiesa paprasta – čia, Lietuvoje, visada buvo, yra ir bus namai.
Tai pat suvokiau, jog idiliška mano vaikystės / jaunystės kasdienybė nėra savaime suprantama ir amžinai nekintanti. Ir tikrai ne visiems laisvai prieinama. Iš to ir kyla begalinis noras savo asmeniniu pavyzdžiu, kitų gerų darbų viešinimu keisti požiūrį į gamtą, jos teikiamus privalumus čia, namuose. Priminti žmonėms, jog tik gyvendami darnoje vieni su kitais, su mus supančia aplinka, gamta, būsime laimingi.
Ir kaip džiugu po klajonių grįžus atgal, namo, matyti sparčiai tobulėjančią gimtinę. Džiugina ir besikeičiantis Lietuvos įmonių požiūris į socialiai atsakingos ir visuomeniškos veiklos būtinybę ir svarbą visos valstybės bei pačių įmonių gerovei.
Gera matyti žmonių šypsenas. Šypsenas, kurių gal ne tiek daug, bet, svarbiausia, kad jos tikros ir jų daugėja!
Gera stebėti ir prisidėti prie Vilniaus miesto bendruomenių daržus gaivinančių ir puoselėjančių gamtos mylėtojų, ir kartais šiek tiek juokinga prisiminus, kaip europiečiai tai vis dar vadina naujove, ar aikčioja iš nuostabos išgirdę, jog kieme dešimtmetį obels nokinami obuoliai yra ne ką prastesni už parduotuvėje parduodamus, ir tikrai valgomi.
Gera ir džiugu matyti tiek daug dviratininkų, laviruojančių ir zujančių miesto gatvėmis, ir visiškai nesigailinčių, kad nevairuoja prabangaus bolido. Na ir kas, kad ne visi jie skaitė kelių eismo taisykles ir karts nuo karto važiuoja priešinga eismo juosta, ar „lipa“ pėstiesiems ant kulnų. Juk dar nei vienas mūsų nesame visko padarę idealiai, ar ne?
Gera žygiuojant pagrindine sostinės gatve į save visa esybe traukti ne išmetamuosius automobilių dūmus, o ką tik nupjautos žolės aromatą, kurį miegamajame rajone pakeičia jau saulėje pastovėjusios žolės – šieno – kvapas. Kurioj dar Europos sostinėje gali būti taip arti gamtos ir tuo pačiu mėgautis visais miesto teikiamais malonumais?
Vietoj epilogo arba P.S.
Mitas, kad užsienyje per naktį gali pakilti karjeros laiptais. Norint padaryti karjerą užsienio šalyje, tektų konkuruoti su kur kas daugiau puikios kvalifikacijos vietinių specialistų, o tai padaryti būtų gerokai kebliau nei pretenduoti į darbo vietą savoje šalyje. Be to, kad ir kur bebūtum, visur galioja nerašyta taisyklė – pirmenybė teikiama vietiniam, t.y. „savam“, o ne imigrantui. Jei tai neįtikino, primenu, kad ES kontekste Lietuva yra greitai besivystanti, sparčiai augančios ekonomikos valstybė – būtent tokia, kurioje yra geriausios sąlygos greitai jauno žmogaus karjerai.
Mitas, kad tik Lietuvoje viskas daroma per pažintis. Visur daugelis dalykų tvarkomi per pažintis. Tad pažintys yra vertybė, kad ir kur bebūtum. O norint būti reikšmingiems ir turėti galimybę daryti įtaką ir keisti esamą situaciją, reikia ne pasyviai stebėti, o aktyviai dalyvauti. Tai pirmas žingsnis. Kiek mūsų dalyvavimas atneš rezultatų priklausys nuo mūsų pačių ryžto ir atkaklumo. Tad pradėkime nuo savęs. Vienas mažas žingsnelis šiandien, dar vienas rytoj, ir taip kasdien, kartu, eidami mažais tvirtais žingsneliais į priekį priartėjame prie didelių ateities pokyčių.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
