Kiekvieno emigranto istorija skirtinga. Skiriasi priežastys ir patirtys. Mano istoriją puikiai apibūdina priežodis: nuo meškos ant vilko. Lietuvoje darbą turėjau. Atlyginimą gaudavau. Pragyvendavau. Į Kiprą važiavau ne dėl to, kad badas žvelgė į akis. Išvažiavau, nes pavargau nuo kalbų apie tuoj tuoj sprogstančią krizės bombą, pavargau nuo nelaimingų ir piktų veidų, nuo chroniško visuotinio nuovargio. Išvažiavau pailsėti. Be pažinčių. Pusmečiui. Paskiau dar vienam. Skaičiuoju ketvirtus metus.
Ketveri emigracijos metai nėra daug, bet galbūt dėl šios priežasties instinktai nėra atbukę ir nesinori pilti purvo ant Lietuvos, keiksnoti likusių ir šlovinti darbą svetur. Todėl ir nedėstysiu apie orų gyvenimą, kurio Lietuvoje neįmanoma susikurti. Viskas įmanoma. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet įmanoma. „Jei neturi pažinčių...“ – komentuosite. Taip, jei neturi pažinčių – užduotis sunkesnė, tačiau lygiai taip pat užsienyje. Jei neturi pažįstamų, kas priglaus pirmomis dienomis ir kas pagelbės su pirmu laikinu darbeliu, - įsitvirtinti sunkiau, tačiau nėra neįmanoma.
Diplomų turėtojų savivertė
Važiuodama į šiltus kraštus su 6 mėnesių darbo kontraktu šventai tikėjau, kad po pusmečio grįšiu ir vėl griebsiuosi karjeros. Juk diplomų turėjimas tiesiog įpareigoja „karjerą daryti“. Nesvarbu, kad visi diplomų turi, ir ne po vieną. Ir visi diplomų turėtojai, kaip ir aš, mano, kad dirbti nepurviną, patogų ir bent jau gerai (ne puikiai) apmokamą darbą yra diplomo turėtojo privilegija. Visi turintys diplomų skundžiasi, kad dirbti labai nori, bet Lietuvoje negali. Tie patys diplomų turėtojai labai sėkmingai praleidžia pro ausis ir akis faktą – kad žmonių su aukštojo mokslo diplomu Lietuvoje yra gerokai per daug.
Ignoruojame ir tai, kad brangūs, labai brangūs, kai kurių aukštųjų mokyklų diplomai išdalinami keliems šimtams absolventų kasmet toli gražu nėra užtarnauti sąžiningu mokymusi. Negi iš tikrųjų manote, kad tas nenusirašė, o anas nenusipirko baigiamojo rašto darbo? O juk popierėlius gauname vienodus? Bet ne apie tai dabar. Svarbiausia tai, kad diplomų turėtojų savivertės suvokimas ir savigarba dažnai neleidžia imtis bet kokio padavėjos darbo, nes diplomo turėjimas įpareigoja.
Tuo tarpu užsienyje, kur diplomai niekam neįdomūs – dirbame bet ką, ir jaučiamės laimingi, nes gauname atlygį ir išgalime išsilaikyti. Nes juk užsienyje bet kokį darbą dirbti ne gėda. Užsienyje neatsidursi situacijoje, kuomet reikės rausti iš gėdos priimant užsakymą iš dvejetukininkės kurso draugės, atėjusios į restoraną verslo pietų. Vargu ar užsienyje teks plauti prabangų klasės pastumdėlio automobilį. O ir kaimynės neplaks liežuviais ir mamai nervų negadins, kad neva ji tokius pinigus mokslams išleidusi, o dabar va, su aukštojo diplomu ir grindis šluoja. Tokių situacijų galimybė užsienyje mažėja – todėl ir ne gėda, todėl nebaisu.
Gyvenimo stilius pagal aplinką
Jau matau pasipylusių komentarų virtinę: „Dirbčiau ir Lietuvoje bet kokį darbą, bet atlyginimo neužtenka pragyventi“ ir panašiai. Ir negaliu labai ginčytis, nes neturiu skaičiukų, statistikos. Nežinau, kas kiek uždirba ir kas kiek išleidžia, žinau tik tiek, kad dirbant užsienyje „oraus“ gyvenimo lygio kartelė automatiškai nusileidžia kur kas žemiau nei gyvenant savoje šalyje.
Jeigu Lietuvoje nuomotame bute studentai glaudžiasi dviese, na, trise, tai užsienyje nesibodi sutalpinti dviaukščių lovų mažučiame kambarėlyje, kad galėtų sutaupyti nuomai ir daugiau pinigėlių atsidėti. Jeigu Lietuvoje „oriai“ galima jaustis tik vairuojant daugiausiai 5 metų senumo automobilį, tai užsienyje, reikalui esant, mini dviratį ir džiaugiesi dėl nesančių papildomų išlaidų degalams.
Jeigu Lietuvoje jauti kažkokį keistą, dažnai nesuvokiamą, nepasitikėjimą vilkėdamas paprastus džinsus ir nutampytus, gerokai pablukusius marškinėlius, tai užsienyje tau nė motais. Nors drabužiai, regis, kone bet kur pasaulyje, yra pigesni nei Lietuvoje. Bet ir tokio pustymosi, plunksnų kedenimo poreikis mažesnis.
Galiausiai laisvalaikio praleidimo būdas Lietuvoje ir užsienyje pasikeičia iš esmės, jau vien dėl aplinkos. Lietuvoje – krūvos giminių, draugų ir pažįstamų. Su visais norisi kavos išgerti, į kiną, teatrą, koncertą nueiti. Atšvęsti gimtadienius, apipilti dovanomis per šventes... Daugybė išlaidų dingsta gyvenant užsienyje – draugų mažiau, laisvadienių neretai - taip pat.
Žinoma, kiekvienas savaip leidžia laisvalaikį ir sunkiai uždirbtus pinigus, tačiau esu tikra, kad pirmuosius metus svetimoj šalyje pramogos ne tokios gausios, ne tokios dažnos ir greičiausiai gana pigiai atsieinančios. Reikalai kiek pasikeičia po to, kai nustojame būti emigrantais ir norime tapti pilnaverčiais tos šalies piliečiais.
Po adaptacijos – pamirštos bėdos
Laikas bėga. Tu dirbi, uždirbi, išleidi, draugų ratas plečiasi, poreikiai - taip pat. Jeigu sekasi darbai - gal gauni didesnį atlyginimą ar geresnes pareigas. Po truputį imi mąstyti, kad jau reikia įsitvirtinti šalyje, kurioje gyveni. Jau nori gyventi, o ne vien tik uždarbiauti. O kas tada?
Tuomet prasideda tos pačios, seniai pamirštos problemos ir galvos skausmai, kamavę Lietuvoje. Norisi erdvesnio, gražesnio būsto. Nuosavo, ne nuomojamo. Norisi geresnio automobilio. Neblogai būtų, kad atlyginimą pakeltų, nes kiek jau galima... Mamą ir kitus, ašarų pakalnėje likusius, norisi aplankyti ne kartą, o bent du per metus. Juk norisi ir atostogų nuskristi - gal ne į Lietuvą, gal kur nors, kur veidai linksmesni ir klimatas šiltesnis. Norisi daug ir vis daugiau ir daugiau.
Ir štai tada jau niekas nerašo komentarų apie tai, kad badas išvijo. Nes iš tiesų išvažiavom, nes rodėsi, kad gyvenimas kažkur geresnis, ir jis geresnis – kol adaptacijos laikotarpis praeina. Veliau viskas daugmaž taip pat – norai, nesutampantys su galimybėmis. Bet taip jau sudėliota pasaulio tvarka.
Dėl norų tenka dirbti – ilgai ir sunkiai. O kur – Lietuvoje šalia artimųjų ar užsienyje, mėginant tapti vienu iš jų, - kiekvieno asmeninis reikalas. Emigranto duona nėra nei lengvesnė, nei skalsesnė. Pradžioje, kelerius metus naujo gyvenimo iliuzija užburia ir įtraukia, kol galiausiai topteli, jog jautiesi vertas daugiau. Ir vardan to geresnio, vardan to „oraus“ gyvenimo emigracijoje dirbti tenka dar daugiau ir dar sunkiau. Nes šalia visų sunkumų, su kuriais susiduria Lietuvoje dirbantis lietuvis, tau dar tenka periodiškai ir pačiose įvairiausiose situacijose įrodinėti, kad nors ir svetimtautis, esi ne ką prastesnis.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
