Dabar Eseksą pakeitė Paryžius, o rytines cigaretes – apelsinų sultys. Tik svajonės nepakito. Ir namų ilgesys. Netruks prabėgti ir mano batelių kaukšėjimą išgirs ir kokių nors aukcionų namų koridoriai.
O kol kas džiaugiuosi, kad tą vakarą Anglijoje, grįžusi namo, išliejau širdgėlą savo ištikimam baltai klusniam word'o puslapiui. Nes ta trapumo sekundė, kurios užklupta parašiau šitą laišką niekam, man nebeatrodo palūžimas ar silpnumas, o veikiau drąsa.
Šis kadaise beadresatis laiškas dabar įgauna savo auditoriją – visus tuos, kurie eina per vandenį ir ugnį. Be namų užuovėjos, be tėčio glėbio, be brolio kreidelėmis pieštų piešinių. „Eina ir eina žmonės į tiesą, nors patys yra tiesa...“ (Just. Marcinkevičius).
2011-ųjų lapkričio 17-oji
Taip gyvename mes, tie, kurie, palikę savo gyvenimus namuose, išvažiavome studijuoti, įsimylėti, patirti gyvenimo nuotykį ar tiesiog įgyti visokiausios patirties geriausioje švietimo įstaigoje pasaulyje – Gyvenimo mokykloje.
Tik nubudę mes ruošiamės ir skubame, stovėdami geriame rytinę kavą ar arbatą su pienu (?), drebančiomis rankomis prisidegame aukso vertės cigaretę, nuo kurios kvapo kažkada supykindavo.
Vėluojame į autobusus, traukinius ar lėktuvus. Studijuojame, skaitome, rašome, valgyti neprašome, nes jau seniausiai tai nebėra fiziologinių poreikių piramidės viršūnėje. „O kas yra?“ – paklausite.
Ramybė, jaukumas ir namai. Nesvarbu kokioje pasaulio vietoje jie būtų, realūs ar virtualūs, vakar ar rytoj. Mes baigiame mokslo metus geriausiais rezultatais, nes taip turi būti. Nes nuo mažens žinojome, kad šis kelias užtikrintai nuves mus tiesiai prie pasaulinės korporacijos ar prestižinių aukcionų savininkų durų.
O tuomet jie, supratę, kokie mes gabūs ir talentingi, atkaklūs ir aistringi, mus neabejotinai įdarbins jaukiame kabinete su neprastu vaizdu pro langą. Ir taip mes staiga tapsime ramūs, sotūs ir laimingi – gavę tą didįjį prizą, dėl kurio kovojame jau antrą dešimtmetį. Berods, nuo pat pirmos rugsėjo pirmosios, o kai kurie galbūt net dar anksčiau.
Kai mano mažoji sesuo, šiame pasaulyje gyvenanti vos šešerius metus, pareiškia dalyvausianti tarptautiniame pianistų konkurse, noriu ir verkti, ir džiaugtis vienu metu. Suprantu, kad lėlės ir spalvinimo knygelės šiuo metu jai būtų šimtą kartų malonesnis užsiėmimas, tačiau taip pat žinau, kad tai, nors turbūt ne vienintelis kelias į tą Didįjį Prizą, kito aš nežinau. Ir patarti kitaip negaliu.
Tada nuryju ašarą už dar vieną palaidotą vaikystę ir pasižadu savaitgaliais vestis ją į parkus, žaisti kvailiausius žaidimus ir visaip kitaip smulkmeniškai bandyti grąžinti jai tokį brangų laiką. Tai mūsų kelias. Per darbą ir pastangas tiesiogine šio žodžio prasme užsidirbti laimę.
Viskas tarsi atrodytų teisinga ir priimtina, jei tik gyventume Tobulame Pasaulyje, kur, kaip šįryt pareiškė mano draugas britas, maistą gamintų prancūzai, automobilius – vokiečiai, drabužius ir dizainą kurtų italai, policininkai būtų britai, o už darbą, pastangas ir paaukotą laiką (pvz. vaikystę) būtų sumokama vidine ramybe ir taika.
Tačiau, deja, esame įstrigę toli gražu ne tobuloje planetoje Žemėje, kur kiekvienas bandome bet kaip pramušti savo kelią į sėkmę ir rasti vietą po saule. Ne visada gauname tai, ko, manome esą nusipelnę. Ir net jei tai buvo kalta į gražias mažas mūsų galveles nuo pirmųjų dienų, dar nereiškia, kad kasdien mažiausiai valanda pianinui, dvi namų darbams, likusios savanoriškam skaitymui ir įvairiopam savęs lavinimui mums atvers duris į sėkmę ir visuotinį pripažinimą.
Labai gali būti, kad teks palikti savo didelę laimingą šeimyną ir skristi pigių avialinijų lėktuvu ieškoti geresnės studijų ir gyvenimo kokybės į kokią atšiaurią drėgną salą. Tikėtina, kad niekam ten nerūpės jūsų rūpestingai išlyginti marškiniai, daili močiutės segė apykaklėje ir naivus tikėjimas, kad viskas pavyks ir ramybė ateis į širdį ir naujus, vadinkime, namus.
Po kelių mėnesių nuolatinės kovos su savimi, rytinių cigaretės įtikinėjimų, kad ilgesys praeis, o darbai užgrūdins, gali būti, kad žiūrėsi į veidrodį ir desperatiškai bandysi išblukusiame, nykstančiame veide išvysti tą jaunatvišką švytėjimą ir vidinį džiaugsmą, giedantį kurtinančią odę gyvenimui.
Ir beliks tik užsimerkti ir nuverkti posmelį, neradus nei švytėjimo, nei ramybės... Gerai tik, kad žmogus toks jau sutvėrimas, kuris nori viltis. „Jau geriau negyvent, nei visai netikėt“ – plėšia Marijonas. Ir mes visi suprantame šias eilutes tik kaip lietuviai gali suprasti. Tada nubrauki per skruostą riedančias ašaras, vienu rankos mosteliu pataisai šiokio tokio potvynio apgadintą makiažą ir su automatine šypsena veide, sakančia žmonėms mažiau nei man sakytų garso kolonėlių etiketė kinų kalba, dalini praeiviams džiugiomis spalvomis padabintas greito maisto restorano skrajutes.
Ir vis tikiesi, tikiesi, kad viskas praeis, kad dailusis paltukas, pirktas senais gerais laikais, kai puikūs egzaminų rezultatai dar turėjo užtikrinti gerą karjerą, nebus sugadintas nepertraukiamo lietaus, o ta žavi senyva porelė, pažvelgusi su didele užuojauta akyse, vis dėlto paims skrajutę. Taip liks dar viena mažiau išdalinti...
O tada galėsi grįžti į tą vietą, kurią su manimi gyvenantys žmonės vadina namais, nusiimti dieninę šypseną nuo veido, ir iki ryto turėsi laiko pabūti nuoga sau: maža ir silpna, neįvertinta, pavargusi, vieniša, beprotiškai išsiilgusi mamos ir jaukaus naminio bruzdesio.
Galėsi paklausyti muzikos ar perskaityti kokį lietuvybe alsuojantį Justino Marcinkevičiaus eilėraštį, kad nors nakčiai primintum sau, kas esi ir kas dar, tikėkimės, būsi. Iki kito ryto... Su nauja cigarete, diktuojančia naujus darbus.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
