„Taip ir nepamėgau teisės mokslo, šios srities subtilybių, neįsivaizdavau savęs, dirbančios teisinį darbą. Be to, dar netroškau sėslaus ir pastovaus gyvenimo“, – prisiminimais dalijasi Aurelija.
Tad prieš ketverius metus baigusi teisės magistro studijas, net neatsiėmusi diplomo, mergina susikrovė lagaminus ir automobiliu išvyko ieškoti savo kelio į jau pamiltą Ispaniją.
Atvykusi į šią šalį išsyk kibo į darbus Kosta Bravos pajūrio miestelio restorane, vėliau savo jėgas išmėgino ir duonos bei ispaniškų ragelių kepyklėlėje. „Nuo pat pirmųjų apsilankymų Ispanijoje pamėgau Viduržemio regiono virtuvę, kuri atrodė daug sveikesnė bei kur kas labiau subalansuota nei lietuviška“, – apie gimusią aistrą vietiniam maistui pasakoja Aurelija.
Restorano virtuvėje mergina praleido ketverius metus, jautė vis didesnį susidomėjimą gastronomija bei restoranų verslu. „Tačiau dirbdama nuo ryto iki vėlaus vakaro, turėdama mažai laisvo laiko, pajutau, kad ateina metas kitam žingsniui – įgyti universitetinių žinių“, – apie kilusį norą toliau mokytis pasakoja Aurelija. Tad šiuo metu ji studijuoja įmonių administravimą ir valdymą Barselonos universitete „Pompeu Fabra“.
Atvykę į Barseloną Aurelijos draugai ir pažįstami kartu su ja leidžiasi į gastronomijos ekskursijas po skaniausio ispaniško maisto restoranus. Pasimokiusi iš savo pačios patirties, Aurelija čia atvykusiems visada pataria, kad norint paragauti tikrųjų ispaniškų tapų, reikia vengti labiausiai turistų lankomų vietų ir verčiau leistis į vietinių gyventojų pamėgtus rajonus siauromis gatvelėmis. Čia kokybiško maisto meniu išduoda maži, kuklūs, prabanga nepasižymintys restoranėliai, kurie visuomet pilni žmonių.
Pokalbiui pasisukus ispanų link, Aurelija pastebi, kad šios tautos atstovai ir lietuviai – itin skirtingi. „Visų pirma, Ispanijoje didelę reikšmę turi geras oras ir saulė, žmonės čia praleidžia kur kas daugiau laiko lauke nei lietuviai, o tai išsyk atsispindi ir jų nuotaikose“, – savo pastebėjimais dalijasi lietuvė. Pasak jos, ispanai pernelyg emocionalūs, tačiau itin vertinantys savo gimtąją kalbą (gyvenant Ispanijoje ją privalu mokėti), neturintys išankstinių stereotipų ar nusistatymų.
Šnekėdama ir prisimindama Lietuvą, Aurelija pabrėžia, kad tikrai neišvyko iš jos dėl ekonominės padėties ar nepasitenkinimo šalimi. „Nesvarbu, kuriame pasaulio taške esi, svarbiausia jaustis savimi“, – savo patirtimi dalijasi Aurelija. Žinoma, mergina pripažįsta, kad gyvenimas užsienyje nėra lengvas, kaip galbūt naiviai galvojama. Nei savo gimtojoje šalyje, nei svetur niekas nebus paduota į rankas.
Mergina teigia, kad prieš ketverius metus jos priimtas sprendimas buvo paremtas noru gyventi tokioje aplinkoje, kuri tuomet jai buvo priimtinesnė, ir, žinoma, svajonėmis realizuoti save. „Tada viskas atrodė dar sunkiai pasiekiama, tačiau dabar šį savo pasirinkimą laikau vienu geriausių ir teisingiausių, nes mokytis, dirbti ir gyventi ne taip, kaip nori, – sunkiausia“, – teigia mergina.
Tiesa, šiandien Aurelija, mokydamasi tai, ką nori, ir dirbdama maisto industrijos srityje, nejaučia nusivylimo ir liūdesio dėl penkerių metų, praleistų studijuojant klaidingai pasirinktą teisės specialybę.
Nors ir pasiilgsta gimtosios šalies, čia likusių artimųjų bei baltutėlio sniego, per ketverius gyvenimo Ispanijoje metus Aurelija Lietuvoje buvo tik du kartus. Taip yra dėl vis didėjančio laiko trūkumo, kadangi ir dirbant, ir mokantis aukšto lygio universitete, sunku suderinti laiką atostogoms. Be to, gyventi į Ispaniją yra atvykusios Aurelijos mama bei sesuo, o didžioji dauguma merginos draugų – išsibarstę po įvairius pasaulio kampelius.
Apie grįžimą į Lietuvą Aurelija kol kas rimtai nesvarsto. Dabartinis jos tikslas – sėkmingai pabaigti studijas, išbandyti save šioje specialybėje, galbūt įgyvendinti verslo idėją. Mergina tikrai neveja šalin minties, kad ateityje, kai norėsis ramaus ir sėslaus gyvenimo, galbūt grįš į Lietuvą.
Aurelija drąsina visus dvejojančius dėl pasirenkamos specialybės ar bijančius rinktis tai, kas artima širdžiai. Penkerius metus studijavusi tai, kas galiausiai tik „guli stalčiuje“, mergina tikina, kad svarbu siekti tai, ko trokšti pats, o ne aplinkiniai. Ir nesvarbu, tai bus Ispanija, Lietuva ar kitos pasaulio vietos. Svarbiausia, kad jaustumeisi savo vietoje.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
