Juk, lietuviai, ne durni esame, suvokiame, kad kuo mes labiau nepatenkinti, tuo stipriau rankas trina kiti. Tebunie apie Lietuvą arba gerai, arba nieko. To turėtų mokyti jau mokyklose...
Jau kuris laikas gyvenu svetur. Ahh, jau su malonumu girdžiu mintyse, kokie komentarai pasipila apie tai, kaip man lengva šnekėti, kai esu išvykusi. Būtent – išvykusi, o ne emigravusi. Jau rudenį su jumis trinsiu lietuvišką grindinį ir toliau klausysiuosi nepasitenkinimo. Ar galiu įsiterpti ir paklausti, kodėl visi keikia išvažiuojančiuosius, bet jiems grįžtant vadina durnais? Čia toks paradoksas, kurį gėda pasakyti bet kuriam taip jūsų garbinamam užsieniečiui.
Bet rašau ne apie savo gyvenimą reziume, o apie meilę savo šaliai, mieli tėvynainiai. Pagyventi svetur neilgam rekomenduoju kiekvienam. Taip, daugumai akys neatsivers (per daug reklamos prikišta), bet bent maža kruopelytė grįžtų namo su nauja ir šviežia energija ir meile Lietuvai. Galiu net pavardinti, kodėl mes turime branginti tai, ką dar turime ir tik laiko klausimas iki kada išsaugosime.
Visų pirma, pagyvenus bet kur kitur Europoje, ypač turtingose šalyse, akį traukia per didelė tolimų kultūrų mišrainė. Jei būtų karnavalas – šaunu, bet dabar... Vyrai lietuviai, džiaukitės tuo, kad jums pajūryje čeburekus ir šaltą alų siūlė gražios įdegusios merginos. O ką turime Kroatijoje, Italijoje ir kitur? Indus, arabus, siauraakius, juodaodžius, kurie iš kartoninių dėžių pasidarę stendus vaikšto palei kojas po 3-5 ir be sustojimo siūlo kepures, akinius nuo saulės, papuošalus, masažą.
Apsiniaukė? Nebėda! Tuoj prekės būna pakeičiamos ir siūlo skėčius, lietpalčius. Aš nesu prieš kitas kultūras, anaiptol. Palaikau visus, visada ir visaip. Tam ir yra savanoriai, kurie važiuoja į jų šalis ir padeda išmokti gyvenimo pagrindų statant šalį ant kojų. Pati tokia savanorė būsiu. Bet jų apraiška Europoje nėra pats maloniausias dalykas, nes tai kelia daug problemų vietiniams.
Dėl to slapta, o dabar ir viešai džiaugiuosi, kad į Lietuvą šių nemokančių mokesčių „verslininkų“ bumas dar neatėjo.
Kitas dalykas dėl ko aš, ir visada tik gerai už Lietuvą pasisakantys žmonės, didžiuojamės saviškiais – kruopštumas, istorijos mylėjimas, stiprybė. Esame kukli, gal net drovi tauta. Žodžiu, puikus besivystančios šalies simbolis (palyginkit save su Afrikos draugiškais veidais, išskėstomis rankomis priimančiomis pagalbą ir pokalbius su bet kuo).
Mūsų šalyje dėl to į dausas prasiveržia tik visokie „gudručiai“. Bet vėlgi pagyvenus svetur ir pamačius kaip kitos šalys atsidūrė po Vakarų primetamos kultūros ir gyvenimo būdo šešėliu darosi mažiausiai kraupu. Tai po truputį jaučiama ir Lietuvoje, tačiau tikiuosi mes išsaugosime taip ilgai puoselėtą kultūrą. Vienintelis dalykas, dėl ko tikrai yra gaila, tai kad mes gyvename po praeities šešėliu.
Net nereikia kalbėti, patys matome vieni kitų veidus. Bet gal ir visai įdomu? Mus pasaulyje atsimena ne tik dėl gražių merginų ar mokslo pažangos bet ir dėl niūrių ir liūdnų veidų (čia ironija, jei kas nesuprato).
Žinot, kokia mintis man neduoda ramybės? Prieš daugiau nei 20 metų atgavome nepriklausomybę. Per nelaisvės metus sugebėjome išsaugoti tradicijas, vertybes, identitetą. Regis, dabar, kai turime visko, ko norime, patys baidomės tos laisvės. Paklausius garbaus amžiaus žmonių, istorija iš viso tampa mįsle:
– Norėjot nepriklausomybės?
– Žinoma, tai buvo didžiulis tikslas.
– Džiaugiatės dabar?
– Nelabai. Nežinom ką su ja daryti.
Ir tokie žmonės augino vaikus, o šie savus... Nenuostabu, kodėl dabar galutinai susiformavo bėgimo iš Lietuvos maratonas. Nieko tokio, tokius anksčiau ar vėliau apturi visos šalys. Didieji protai vis tiek liks ištikimi namams.
Net nežinau, ar verta dar ką nors ir pridurti. Internete šmėžuoja daug panašios temos straipsnių. Nepažįstu nė vienos tautos, kuri tiek daug verktų, kai turi tiek daug. Sostinė atsigavo, miestai žydi, pasivijome daugelį Europos didžiųjų valstybių, jaunimas ne tik prie kompiuterių sėdi, bet ir savanoriauja, kuria mokslo ir meno naujoves, atsiranda vis daugiau investuotojų, svečiai atsiliepia tik gražiuoju, perspektyvų labai daug.
O tai, kad mus kai kurios šalys išnaudoja kaip bandomuosius triušius, tai tik mūsų pačių kaltė. Jei labiau mylėtume save, garsiau reikštume nuomonę ir balsą, jie bijotų taip akiplėšiškai mus išnaudoti.
Tai tiek šiam kartui. Myliu aš, mylėk ir tu Tėvynę Lietuvą.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
