Pagal Albert'o Camus absurdo filosofiją, žmogus nusižudydamas atsisako laisvės, kaip ir pasiduodamas iliuzijoms ar religijai, todėl vienintelė galimybė išsivaduoti iš absurdo yra jį priimti. Daugelyje religijų tai yra labai smerktina nuodėmė, kai kuriose šalyse savižudybė laikoma sunkiu nusikaltimu.
Nepaisant to, savižudybė sukelia labai įvairias emocijas ir reakcijas: šoką ir paguodą, tragediją ir pagalbos šauksmą, siaubą ir nesupratimą, įniršį ir palengvėjimą, gėdą ir bausmę, neviltį ir protestą, pagalbos šauksmą ir liūdesį, teisėtą pasirinkimą ir klaidą...
Istorijoje ir įvairiose kultūrose išskiriami keli savižudybių tipai. Pavyzdžiui, istorijoje žinomos privalomos savižudybės, kai Indijoje nuo seno žinomas našlių susideginimas po vyro mirties. Daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą.
Daug savižudybių istorijoje yra politinio protesto forma. Pavyzdžiui, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją. Stanislovas Juknevičius teigia: „Jog už nepriklausomybę kovojusių tautų savižudybių dinamikai būdingas bruožas, kurį galima pavadinti vėlavimo efektu: daugiausia žmonių žudosi ne tada, kai tauta dar kovoja už nepriklausomybę, o po nepriklausomybės paskelbimo.
Iš vienos pusės, kova už nepriklausomybę – kad ir kokia ji būtų dramatiška ir kupina praradimų, – yra svarbus tautą vienijantis ir kartu jos tapatumą formuojantis veiksnys. Tačiau, kovai pasibaigus, šis veiksnys išnyksta, ir tauta patiria savotišką egzistencinį vakuumą. Seni tikslai pasiekti, nauji dar nesuformuoti. Atitinkamai padidėja savižudybių rizika ir jų padaugėja.“
Pastaraisiais metais pasaulyje populiarėja gražios, lengvos mirties – eutanazijos – idėja. Tik besibaigiant XIX a. iškelta šiuolaikinė eutanazijos idėja, – paciento nužudymas jo paties pageidavimu. Eutanazija esanti ultima ratio, vienintelė, tikra likusi galimybė padėti sunkiai kenčiančiam žmogui, kai jau jokios kitos priemonės daugiau padėti nebegali, teigia eutanazijos šalininkai. Žmogus esąs laisvas apsispręsti, ir jeigu ligos našta yra pasidariusi nebepakeliama, o gyvybė tapusi „nebeverta gyvenimo“, jis, užuot kentėjęs, turįs teisę „garbingai numirti“, t.y. pasirinkti savo mirties laiką pats.
Tiesmukiškesni utilitaristai dar prideda – toks žmogus nenori užsikrauti ant sprando artimiesiems ir kitiems aplinkiniams, tad jis turi turėti galimybę pasišalinti. Tokios idėjos populiarinamos įvairių Amerikoje įsikūrusių organizacijų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau įteisintos. Eutanazijos priešininkai teigia, jog dažniausiai eutanazijos pageidavimas yra netiesioginis pagalbos šauksmas, žmogiškosios artumos šaukimasis, baimė pasilikti vienam.
Kitais žodžiais tariant, kai pacientas tikrai pareikalauja eutanazijos, reiškia, kad kažkas nepakankamai juo pasirūpino. Eutanazija neretai painiojama su savižudybe padedant gydytojui. Savižudybė gydytojui padedant yra tuomet, kada pats ligonis nusižudo, o gydytojas jam sudaro sąlygas. Ir tai yra savižudybės veiksmas. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tam tikromis sąlygomis savižudybė galėjo būti pateisinama, tačiau kitomis sąlygomis – tai nusižengimas Dievui, visuomenei, įstatymui, ir tai traktuojama kaip kriminalinis aktas.
Sovietiniu laikotarpiu psichikos sutrikimų įtaka savižudybei buvo suabsoliutinta. Teigta, kad žudytis gali tik psichiškai nesveikas asmuo. Nepaisant to, psichikos sutrikimai – svarbus savižudybių aspektas. Docentas Dainius Pūras ne kartą viešojoje erdvėje yra pasisakęs, kad būtina atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių tautos psichologinę būseną, o ne tik į lietuvio fizinę sveikatą. Turi pasikeisti visuomenės požiūris, jog sveikatos sistema – tai ne tik ligoninės, vaistai ar operacijos, bet ir psichologinio pobūdžio paslaugos.
Savižudybės fenomeną mėgino aiškinti ir Sigmundas Freudas, kuris aprašė ryšį tarp savižudiškų veiksmų ir mylimo asmens praradimo ar nusivylimo juo. Zilboorgas teigė, kad pagrindinės savižudybės priežastys yra kerštas, baimė, pyktis, pabėgimo fantazijos. K. Menningeris rašė, kad savižudybė sudaryta iš trijų psichologinių komponentų: noro žudyti, noro būti nužudytam ir noro mirti. Savižudybę jis vadino „180 laipsnių žmogžudyste“. A. Beckas pabrėžė „juoda arba balta“ mąstymo svarbą savižudiškiems sprendimams.
E.S. Shneidmanas rašė, jog savižudybės prasmė – rasti sprendimą. Žmogui reikia rasti vienokią ar kitokią išeitį iš stiprias kančias sukeliančios situacijos. Iš pradžių žmogus išbando įvairius kitus sprendimus, tačiau jeigu jie neveikia, o naujų efektyvių išeičių nerandama, žmogus gali ryžtis savižudybei. Mintis: „galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti“, yra savižudybės esmė. Bene dažniausiai pasitaikanti psichologinio skausmo rūšis – situacija, kai ego užsipildo kokiu nors turiniu, o paskui staiga to turinio netenka. Neretai nusižudo ir socialinių idealų, tikslų, prasmių netekę žmonės.
Dažniausiai minimas ir savižudybių rizikos požiūriu daugelio tyrėjų sutartinai laikomos svarbiomis situacijomis, kaip, pavyzdžiui, vienatvė, gyvenimo stereotipo lūžiai, konfliktai, stresai, krizės. Tyrimų duomenys rodo, kad reklamuojamų žmonių savižudybės, jų pavyzdžiai skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas. Įdomu, jog Lietuvoje tapo norma, kai įžymaus žmogaus savižudybė viešojoje erdvėje tampa tokia pomirtinė pramoga, kuri turi tik dar daugiau intriguojančio ir žiūrimumą didinančio prieskonio.
Kaip savižudybės priežastys, Lietuvoje išskiriama žmonių tarpusavio susvetimėjimas, nepasitikėjimas aplinkiniais, beviltiškumo, beprasmiškumo jausmas, pesimistinis požiūris į aplinką. Stanislovas Juknevičius teigia, jog dabartinės Vakarų kultūros ypatybė yra ta, kad atsisakoma ieškoti ne kokios nors konkrečios prasmės, o apskritai bet kokios prasmės ieškojimo. Beprasmis gyvenimas laikomas ne nesėkme, o norma.
Taip pat savižudybių padaugėja esant ir ekonominiam nestabilumui. Pavyzdžiui, Lietuvoje kaimo žmonės žudosi žymiai dažniau nei miesto. Esant aukštam nedarbo lygiui, savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lietuvoje trečdalis visuomenės gyvena žemiau skurdo ribos.
Taigi savižudybė – įvairialypis veiksmas, visais laikais svarbus tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu. Tai opi ne tik psichikos sveikatos, bet apskritai visuomenės sveikatos problema. D.Pūras rašo: „Ką reiškia, kai sakome, kad savižudybės – tai visuomenės sveikatos problema? Tai reiškia, kad gydyti reikia ne tik ir ne tiek pavienius žmones, turinčius ligos požymių. Gydyti reikia visuomenę“.
Lietuvos savižudybių rodikliai yra aukščiausi Europoje. Atrodo, kad ir politikai, ir visuomenė prie šių faktų jau priprato ir įsivyravo bejėgiška nuostata, jog nieko negalime padaryti, kad šią problemą išspręstume. Lietuvoje, kai svarstoma, kaip sumažinti savižudybių skaičių, be galo svarbu suvokti, jog savižudybių „šmėkla“ čia pat ir apima įvairius gyvenimo niuansus, nuo gyvenamosios vietos pakeitimo iki mylimo žmogaus netekimo, nuo gyvenimo prasmės iki bedarbystės.
Galima klausti, argi žmogus neturi teisės žudytis, jei jis to nori? Juk Vakarų visuomenei nesvetima iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Tačiau argi neturėtų kiekvienas kultūringas žmogus įsiterpti ir stoti gyvenimo pusėn, kai vyksta kova tarp gyvenimo ir mirties. Daug, pernelyg daug – net vieno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo, jau yra per daug.
***
Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą „Tyla žudo“ ir kviečia sumažinti tylą - pasidalinti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.
* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.
* O gal tamsiausia - jau jūsų praeityje? Pasidalinkite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.
* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo, gėdos, kaltės. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalinkite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį? Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?
Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalinkite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
