Iš manęs mokykloje buvo tikimasi tik geriausių rezultatų. Dešimtukas buvo savaime suprantamas dalykas, o su devintuku būdavo užduodamas klausimas: „O kodėl ne dešimt?!“ O aštuoni jau būdavo tikrai nekoks pažymys. Aišku, dėl to trindavau iš pažymių knygelės prastus pažymius, ir mama matydavo tik 9 ir 10.
Visai prastai buvo, kai buvau kokių 14 metų. Tuomet stengdavausi arba tūnoti savo kambaryje, nesileisdama į kontaktą su mama, arba būdavau ištisas dienas su draugais, kurie nedarė labai geros įtakos - pradėjau anksti rūkyti, meluoti...
Tuo metu viena iš mano draugių taip pat turėjo su tėvais rimtų problemų (ypač su griežtu tėvu). Kartu kalbėdavome apie bėdas su tėvais ir netgi pradėjome galvoti apie kerštą jiems - savižudybę. Mintyse sukosi, kad esu nereikalinga ir nemylima, kad jei dėl visko tik priekaištaujama, vadinasi, nieko gero nesugebu ir bus geriau, jei manęs nebebus.
Tame amžiuje man niekas nerūpėjo, gyvenau tik tuo laiku, nebuvo minčių apie ateitį, savo šeimą, mokslus, todėl ir nesupratau, kad nusižudydama viso to neteksiu.
Kai susitikdavau su drauge, kalbėdavome, kad „reikia nusižudyti“ ir planavome, kaip tai padaryti - nusinuodyti, išgerti vaistų ar pan. Tačiau kažkaip visa tai atrodė nerimta, kartais iš to pasijuokdavom, kartais kalbėdavome rimtai. Iki šiol nežinau, ar ji būtų pasekusi mano pavyzdžiu, jei manęs dabar jau nebebūtų.
Taigi vieną dieną, po rimto kivirčo su mama, rėkavimų ir durų trankymų iš vaistų spintelės pasiėmiau kažkokių stiprių vaistų. Atsimenu, prieš tai labai daug verkiau, bet gerdama tabletes jaučiau, kaip ašaros nustojo riedėjusios, jaučiau, kad „dabar jau viskas“.
Dar į kambarį buvo įėjusi mama, kažką man sakė, o aš su šypsena tik kartojau „viskas jau gerai“, tada pamenu ji subarė: „Tik nesugalvok kokios nesąmonės“. Dabar pagalvoju - negi ji nujautė ar suprato, kad galiu nusižudyti?
Iš pradžių sulėtėjo reakcija, o tada mane apėmė staigi panika, tarsi būtų kas nors trenkęs per veidą ir sušukęs atsipeikėti. Pajutau baimę. Pajutau gyvenimą. Net nežinau, kaip tai apibūdinti, bet tarytum atsipeikėjau iš tos beviltiškumo būsenos ir nubėgau į vonią išvemti vaistų. Laimei, laiko nebuvo prabėgę daug ir išvėmiau visas tabletes. Sėdėjau ant vonios krašto ir bandžiau suvokti, kas įvyko. Pajutau norą gyventi ir supratau, kad neverta žudytis dėl tokios nesąmonės kaip nesutarimai su mama. Ir ji to neverta.
Nepamenu jau, kaip po to vystėsi reikalai, žudytis nebebandžiau. Gyvenau mintimi, kad gyvensiu su mama ne amžinai, juk vis tiek baigsiu mokyklą, įstosiu į universitetą ir pagaliau nesutarimai baigsis. Po to atsirado kiti draugai, su kuriais galėdavau išsišnekėti ir pasiguosti, atsirado kitų veiklų, namie stengdavausi nebūti, o jei būdavau - gyvenau savo pasaulyje - savo kambaryje.
Kartas nuo karto ta mintis apie savižudybę tarsi koks įkyrus kaimynas aplankydavo mane ir vėlesniais metais, kai jausdavausi vieniša ar nematydavau gyvenimo prasmės. Tai turbūt priklauso ir nuo to, kokie mes esame – pavyzdžiui, aš esu labai jautri, greitai įsižeidžiu, priimu viską asmeniškai. Dažnai panyru į liūdnas mintis ir apmąstymus, mėgstu liūdną muziką. Tame randu ir peno liūdesiui.
Tačiau jau senai išmokau susitaikyti, kad tokie gyvenimo etapai užeina ir praeina. O jiems užėjus tiesiog reikia išlaukti ir visomis įmanomomis pastangomis bandyti rasti tiek užsiėmimų, kad neturėtum laiko galvoti, kad tau liūdna ar panašiai. Ir jei esi nelaimingas, reikia keisti tai, kas tave tokiu daro.
Dabar aš jau turiu savo šeimą. Savo vaiką myliu labiau už viską pasaulyje ir stengsiuosi būti gera mama, gera draugė bei nekartoti savo mamos klaidų. Esu laiminga, kad tą dieną apsisprendžiau gyventi, nes visi jaunystės metai buvo pasakiški - daugybė nuotykių, jausmų, draugų, įvykių - nė už ką to neatsisakyčiau. Ir jei tąkart būčiau nusižudžiusi, niekada nebūčiau pažvelgusi savo vaikui į akis ir išgirdusi jį sakant, kad mane myli.
Dabar jei užplūsta niūrios mintys stengiuosi apie tai pasikalbėti su draugais ir pasijuntu kur kas geriau. Svarbiausia - neleisti viskam susikaupti.
Kai pirmą kartą skambinau į „Jaunimo liniją“ užsirašyti į savanorių atranką, man dar nebuvo aštuoniolikos, todėl prie šios veiklos tuo metu prisijungti negalėjau. Tuo metu savanoriavau kitoje jaunimo organizacijoje. Įstojusi į universitetą prisiminiau savo seną norą ir vėl pabandžiau - sėkmingai pabaigiau apmokymus ir tapau „Jaunimo linijos“ savanore.
Dabar prisimenu, kad kai norėjome su drauge žudytis, tuo metu skambinėdavome įvairiais telefonais ir krėsdavome pokštus. Pamenu, kad skambinome ir psichologinės pagalbos numeriu, o iš pokšto ir smalsumo gavosi taip, kad draugė užtęsė pokalbį savo kambaryje iki labai ilgai. Su šypsena tai prisimindama pagalvoju ir apie tuos vaikus, su kuriais tekdavo kalbėtis jiems paskambinus į „Jaunimo liniją“ tik papokštauti - ne kartą tokią išdaiga baigdavosi ilgu ir giliu pokalbiu apie vaiko problemas mokykloje - užgauliojimus ar nesutarimus su broliais ar seserimis.
Mums svarbiausia parodyti kiekvienam skambinančiajam, kokią pagalbą gali čia gauti, kad kitą kartą, kai tikrai jos reikės, žinotum, kur kreiptis. Vaikų taip dažnai niekas nesiklauso, bet „Jaunimo linijoje“ mes klausomės visi ir visų.
Dabar jau nesu savanorių komandoje dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, bet visada ją prisimenu ir tikiuosi kada nors sugrįžti. Nes žinau, kad net vienas pokalbis gali kažkam padėti pasijausti geriau ar net išgelbėti gyvybę.
***
Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą „Tyla žudo“ ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.
Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.
* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.
* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.
* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?
Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
