Mano brolis šį pasaulį paliko vos atšventęs savo 40 metų jubiliejų. Jam plyšo kraujagyslė, ryte rado sukniubusį prie lovos. Panašiai taip iš gyvenimo anksčiau išėjo dar du mano broliai.
Mums, artimiesiems, tai sukėlė nenusakomą skausmą, o apie mamą jau net nekalbu – juk tai buvo mūsų šeimos jaunėlis.
Nežinau, iš kur mama tada sėmėsi stiprybės (nes iš viso palaidoti 5 sūnūs), bet po to ji palūžo.
Praėjus 5 mėnesiams nuo jauniausiojo sūnaus mirties, mamai pasidarė silpna, pakilo temperatūra, ji pradėjo trumpam prarasti sąmonę, bet tai kartojosi dažnai. Iškvietėme greitąją pagalbą, paguldėme į ligoninę.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad mamai – onkologinė liga. Mamai buvo nustatytas greitasis ar žaibinis kraujo vėžys, bandė kelis kartus daryti kraujo perpylimą, bet viskas buvo veltui, todėl kovą su gyvenimu teko pralaimėti.
Anapilin ji iškeliavo praėjus 5 dienoms nuo patekimo į ligoninę, palikusi mums dar didesnį skausmą.
Tik esu dėkinga gyvenimui, kad jis paskutines minutes leido pabūti su mama, leido pasakyti jai, kokia ji brangi, kaip mums reikalinga. Tiesa, mama mirė man ant rankų, ir tai mane žudo – atrodo, dėl jos tą minutę kažką galėjau padaryti daugiau.
Taip nerasdama ramybės vieną dieną išgirdau dar vieną kraupią žinią: gyvenimas iš manęs atima dar vieną brangų žmogų – mano sutuoktinį, su kuriuo kartu praleidome 36 metus. Jį taip pat pakirto onkologinė liga.
Mano sutuoktiniui buvo 5 augliai galvoje, bet niekada jis nesiskundė jokiais skausmais, tik vieną rytą, atsikėlęs ir susiruošęs į darbą, pajuto labai didelius galvos skausmus. Jau kitą dieną kreipėsi į gydytojus. Tiesa, dar tą pačią dieną jam pradėjo vienoje akyje kaip ir žaibuoti, todėl nuėjęs pas šeimos gydytoją visa tai pasakė.
Buvo skubos tvarka nukreiptas pas akių gydytoją, bet ten apžiūrėjo ir nieko įtartino nerado. Vėl skubos tvarka davė siuntimą į Kauno klinikas. Nuvažiavus ten ir peršvietus galvą, gydytoja kažką pastebėjo, todėl buvo pasakyta: „Jums yra įvykęs mikroinsultas arba kažkas yra galvoje.“
Gydytoja liepė kreiptis į neurologus. Mes tą pačią dieną ir kreipėmės, tada viskas išaiškėjo. Padarė kompiuterinę nuotrauką, diagnozė buvo mūsų nenaudai, gavome vėl siuntimą į Kauno klinikas, bet ten pradarė galvos kaušą ir vėl uždarė. Tada supratau, kad vėl kova dėl gyvenimo pralaimėta.
Tiesa, sutuoktinis nežinojo, kas jam yra. Jis buvo įsitikinęs, kad jam mikroinsultas, nors viską kalbėjo ir mąstė protingai iki paskutinės minutės.
Lankydama jį niekada nerodžiau jokių nerimo ženklų. Nežinau, iš kur tiek turėjau stiprybės, tiesiog atėjus prie ligoninės durų mane lyg kažkas sukaustydavo, niekada nerodžiau jokių ašarų, nors ir mačiau blogėjančią jo sveikatą. Bet uždariusi palatos duris ir pasiekusi namus aš būdavau jau ne aš.
Visada vyrui sakydavau – tu pasveiksi, viskas bus gerai. Ir jis tuo tikėjo, jis svajojo kažkur važiuoti, kažkur eiti, o didžiausia jo svajonė buvo vėl nueiti į darbą. Aš jam visa tai pažadėjau, tik prašiau, kad jis būtų stiprus ir laikytųsi, nors pati žinojau, jog jis gali užgesti kiekvieną minutę.
Mat joks gydytojas nedavė jokios vilties ir net laiko nedavė, nepasakė, kad gyvens tiek ar tiek. Tada mano gyvenimas buvo lyg tiksinti bomba. Bet tada kuo mažiausiai apie save galvojau, visas dėmesys buvo skirtas ligoniui.
Deja, jis išėjo. Bet vėl, kaip ir mama, išėjo mano rankų glostomas. Aš manau, čia pats sunkiausias momentas, kai matai iš gyvenimo išeinantį žmogų.
Tada jau palūžau aš pati, neturėjau jokio noro nei gyventi, nei galvoti.
Kai jau buvau pasiekusi paskutinį tašką, kuris turėjo nulemti mano gyvenimą, tada lyg kažkas mane pakylėjo nuo žemės ir pasakė – turi gyventi. Po tokio pakilimo ėjau prašytis pagalbos, padėjo ir šeimos gydytojas, ir kiti specialistai. O labiausiai noriu padėkoti savo gyvenime sutiktam žmogui, kuris buvo mano gydytojas, patarėjas, kuris neleido man palūžti ir kažką iškrėsti gyvenime. Ačiū tau, Romai.
Tiesa, mes vienas kito net nesame matę. Gal kam ir keista, kad šiais laikais taip gali dar būti, mes net nekalbame, mes vienas kitam rašome. Tiksliau, rašau aš, rašau kada noriu ir ką noriu, o jis, kai tik turi galimybę, man atsako.
Toks bendravimas man – geriausias vaistas. Kol rašai, tavo mintys užimtos, paskui vėl galvoji, ką dar parašius. Būdavo atvejų, kad ir pabardavo už netinkamas mano mintis...
Šiandien aš jaučiuosi tvirtai, bet vis tiek mes rašome vienas kitam, rašome viską. Tai jeigu ne šis žmogus su savo palaikymais, nežinau, kur aš būčiau šiandien.
Norėčiau patarti kitiems žmonėms – jei turite ligonį, ir patys nepamirškite savęs, pradėkite rūpintis savimi, kalbėkitės su specialistais, nes paskui likę vieni nežinosite, kaip padėti sau.
Tada nieko nebenori, nieko nebemąstai, o ir atsitiesti yra labai sunku. Lyg ir supranti, kad taip negalima elgtis, bet protas vėl daro savo.
Nebijokime prašyti pagalbos, jos reikia ir sergančiam, ir slaugančiam, o netekus artimo – tuo labiau, nes tokios netektys žudo ir gyvuosius.
***
Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą „Tyla žudo“ ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.
Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.
* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.
* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.
* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?
Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
