Išvykau į svetimą šalį lyg į niekur, maniau, viskas bus gerai, bet, kaip visada, išeina priešingai... Sutikau naujų žmonių, kurie kardinaliai pakeitė mano mąstymą ir požiūrį į gyvenimą.
Bet neilgam. Grįžusi į gimtinę supratau, kad aš nebenoriu nieko visiškai, tik būti savo kambaryje, viena tamsoje, kad niekas man netrukdytų, kad atrodytų, jog manęs visai nėra. Net buvo visiškai nesvarbu, kad laukia paskutinieji studijų metai, kad apskritai laukia gyvenimas, man tai nerūpėjo...
Galvojau tik vieną: kaip užsimerkt ir niekada daugiau nebeatsimerkti. Taip, tai buvo mintys apie savižudybę. Nors artimieji manė, kad aš jau nebeturiu tokių minčių, bet jie klydo – iki šiol turiu.
Pagaliau laikinai praslinko „juodi debesys“, bet tik laikinai. Susiruošiau į studijas, prasidėjo praktika, bet ir vėl jaučiausi žlugdoma, nes iš mamos girdėjau tik priekaištus, jokio palaikymo. Palūžau, vengiau (praleidinėjau) praktikos užsiėmimus, pradėjau slapta vartoti alkoholį, maniau, gal taip vidinį skausmą numalšinsiu, bet ne – klimpau gilyn...
Po Naujųjų metų užsirašiau į vairavimo pamokas, bet palankius kelias pamokas pasidarė atgrasu. Bet vis vien ėjau, išlaikiau mokyklinius vairavimo egzaminus, prasidėjo ruošimasis baigiamiesiems specialybės egzaminams, sutrikau visai.
Galvojau tik viena – kada baigsis mano vidinis košmaras, kai aplinkui žmones, o aš vis tiek jaučiuosi viena lyg dykumoje. Nuolatiniai priekaištai iš artimųjų, nuolatinės apkalbos nepakeliamai žlugdė ir skandino mane, bet nepasidaviau ir stengiausi atrodyti tvirta.
Prasidėjo vasara, nemiegodavau ištisas naktis, buvo viskas vienodai. Niekas nebekėlė džiaugsmo, ir dar, kai geriausia buvusi vaikystės draugė išdavė, maniau, kad visai sulįsiu į žemę...
Pasijutau kaip šiukšlė. Išvykau atostogų, bet grįžusi nieko negirdėjau, tik iš kaimynų ir mamos - savo nuodėmes.
Ir štai vėl ruduo,
Vėl sukasi medžių lapai
ir einu vėl viena
lyg benamis šuo
ir už ką?
man pasakyki
mane vėl užpuolė
depresija...
***
Ramunė Truncė, geštalto praktikė, šokio ir judesio praktikė (patyrimoratas.lt):
„Miela Vaida,
Skaitau Jūsų laiškutį ir be liūdno fono dar girdžiu, kaip Jums puikiai sekasi analizuoti save. Matau kaip ir 2 Vaidas, kurios kalbasi tarpusavyje. Viena linkusi ieškoti išeities, veikti – ji išvažiuoja į užsienį, susikuria naują žmonių ratą, keičia savo mąstymą, grįžta į Lietuvą, tęsia studijas, laikosi vairavimo teises, rašo šį laiškelį, savo būsenas išreiškia poezija. Ji veikli ir ieškanti, ji analitiška ir drąsi. Šią Vaidos dalį, Jums leidus, pavadinsiu vidine Mokytoja.
Kita Vaida, linkusi palūžti ir ji jaučiasi labai vieniša – jai skauda širdelę, kai nesiseka, labai skauda, kad nesupranta artimieji (ypač – mama), jai sunku susiimti, kai viskas griūva, jai norisi užsidaryti nuo žmonių ir visko, kas skauda, jei norisi užmerkti akis ir nematyti, kas vyksta, jai trūksta tikėjimo, kad „ir tai praeis...“. Jai tenka patirti apkalbas apie artimiausią žmogų ir geriausios draugės išdavystę. Ji jaučiasi gyvenanti dykumoje. Šią Vaidą pavadinčiau Vidine mergaite.
Miela Vaida, ar pati matote tas skirtingas dalis savyje? Ar matote, kaip jos bendrauja tarpusavyje? Jei pamatysite, galima sakyti, jog viskas pasikeis – jog pati galėsite tapti sau ir mama, ir Mokytoja, ir ištikimąja drauge. Žinoma, paprasčiau, kai jaučiame meilę ir palaikymą iš išorės. Kiekvienam žmogui tai aktualu ir reikalinga. Tačiau stipresniems „numatomas“ kitas planas – atrasti dvasinius resursus savyje. Visi juos turime. Anksčiau ar vėliau pradedame ieškoti kelio į juos. Išbandymai ir iššūkiai „padeda“ susitikti su realia savo stiprybe, išmintimi ir galia. O vėliau, visa tai atradus, viskas pasikeičia.
Girdžiu tuos resursus esančius Jumyse, juos saugo Jūsų vidinė Mokytoja. Ir tikiu, jog ateis toks laikas, kai savo Mamą (kokia ji bebūtų), galėsite pamatyti kitokiomis akim, kaip mokytoją, kuri rašė Jums dvejetus ir šykštėjo gerų žodžių, tačiau privertė apsijungti su savo vidinėmis galiomis ir nuvedė asmeninio augimo ir tobulėjimo keliu.
Įsivaizduokite, jei eilėraštį, kurį parašėte apimta nevilties, perrašo Jūsų vidinė Mokytoja, kaip jis skambėtų...
Gal taip:
Ir štai vėl ruduo!
Vėl sukasi medžių lapai...
ir einu aš viena -
savo pasaulio kūrėja
ir barstaus aš lapus, ir šoku su jais...
Gera užuosti jų kvapą, gera matyti spalvas...
Ir Aš kaip tas lapas, nukrentu rudenį, atsiduodu buvimui, kartais liūdesio šokiui...
Nebijau.
Nes tikiu, jog ateis pavasaris
Ir pražysiu aš
margaspalviais žiedais...
Miela Vaida, rašykite. Tai Jums puikiai sekasi. Ir klausykitės savęs. Vienatvė gali įgauti kitas spalvas...Ir padėti susitikti su savo kuriančia, palaikančia, išmintinga puse. Tikiu, jog esate pasiruošusi TAI pamatyti.
P.S. O dėl to, kas įvyko prieš metus, rekomenduoju pasikalbėti su pasirinktu psichologu. Neišbaigti dalykai reikalauja dėmesio. Linkiu sėkmės.“
***
Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą „Tyla žudo“ ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.
Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.
* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.
* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.
* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?
Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
