Ką bedaryčiau, kaip besirūpinčiau, kiek belankyčiau, kiek beskambinčiau – visada viską dariau pagal motiną – viskas negerai.
Jei lankau dažnai – kodėl ne tais batais atėjai? Jei retai – kodėl neateini. Aplink ją – visi debiliukai, apgavikai...
Pateiksiu porą situacijų. Buvo dar sovietmetis, man buvo šešiolika – jau mokiausi muzikos. Neblogai sekėsi užimti publiką, vesti nedidelius renginukus. Mama prisikviesdavo valdžios dėdžių, juos vaišindavo, liepdavo man groti, dainuoti su jais. Jiems grodavau, dainuodavom, tekdavo po dvi tris valandas tai daryti.
Viso to reikėjo, nes slėpėm verslą, kuris tais laikais vadinosi spekuliacija.
Dėdėms išėjus mama mane taip sumušdavo, kad iš veido sunkiai kas beatpažintų. Suprantu: įtampą, kad rūsyje neužtiktų mezgyklos, išliedavo ant manęs. Taip luošino, kol susipratau išvykti muzikos mokslus tęsti kitame mieste.
Kita situacija – dar šviežia. Mamai buvo protezuotas sąnarys, kad galėtų pati nueiti apsipirkti. Bet ji susirado Vokietijoje darbą – šeimoje, kurioje keturi vaikai, šuo, tėvai. Namas – penkių aukštų, o mama darbinosi namų tvarkytoja ir virėja.
Sakau: „Mama, tai nerealu, tavo amžiuje, su tavo sveikata, plius aukštas kraujo spaudimas...“
Tada ji nuo stalo pradėjo daužyt į žemę visa, kas dūžta, ir šaukti ant manęs, kad esu tinginė, kad ji dėl „manęs“ važiuoja. Sakiau atsisakyti, kad tikrai nepadirbs.
Išvažiavo. Po poros savaičių iš Vokietijos paskambino šeimininkė ir perdavė mamos žodžius, kad aš, jos dukra, akmenine širdimi, jog išleidau motiną į tokį vargą... Ji ten susirgo ir turėjo grįžti.
Tokių nestabilių situacijų – begalės.
Žinoma, subrendau, savo vertę atstačiau savęs pažinimo pagalba. Ir supratau – mamos nebepakeisi, reikia keisti požiūrį man.
Jau susitvarkiau, galima sakyti. Po paskutinio teroro priepuolio atsisakiau kalbėti su ja telefonu visam laikui. Pokalbius įrašinėjau, kad pati patyrinėčiau – na, nejaugi klystu... Tačiau netekau amo, ką bepadariau, bepasielgiau, bepadėjau, bet koks kontaktas jai buvo netinkamas. Esą ji nekvaila, ji motina, o aš tik dukra... Neva aš per ją peršokti noriu.
Kaip suprasti tą išsireiškimą? Tuo norėta pasakyti, kad aš ją apgaudinėju, kiek tik prisiliečiu prie jos gyvenimo. Jei ką nors atiduoda, per tą daiktą kontroliuoja, kasdien primena, kad DAVĖ JI. Kur padėjai, ar išvalei, ar nesugadinsi...
Kiek skaičiau apie senatvinę demensiją, alzhaimerį – nėra jokių šių ligų požymių. Tai – paprasčiausiai suluošintas, išdidus, be meilės augęs žmogus, labai žemos savivertės, nes visada lygina save su tais, šalia kurių ji – gražesnė, protingesnė, tvarkingesnė. Lygina, gretina tuo save „pasikeldama“.
Šiuo metu man panikos priepuoliai dingo. Susitvarkiau, apsišviečiau, pavartojau, ką reikia. Tuos priepuolius patirdavau po eilinio motinos teroro išpuolio. Skaudžiai sureaguodavau, nes buvau auginama smurto baimėje: mama dideliu garsu daužydavo vazas, cukrines, puodelius su karšta arbata. Tai tęsėsi net iki man sueinant 40 metų. Taip būdavo tada, kai pasakydavau savo nuomonę.
Žinoma, matau gerąsias mamos puses: juk užaugino, neatidavė į vaikų namus, neprasigėrė dėl asmeninių priežasčių, mokė tik gero, linkėjo tik gero. Visa tai labai vertinu.
Tačiau visas kūnas jaučia, kad jau nebegaliu matyti to žmogaus. Jis man svetimas. Atgaila netikra, nes elgesys tas pats.
Kokį kompromisą priimti, kad man savo sveikatos labui nei matyt, nei girdėt motinos nereikėtų? Aš jau pavargau.
Galvojau, praeis, nueisiu, aplankysiu. Taip tęsėsi metų metus: apsisuku, vėl nueinu, nieko neprimenu, viską pamirštu, suartėjam kaip mama ir dukra, juokaujam, bet vos pagerėja ryšys, laukiu puolimo. O jis visada būna. Jau ji pati tą supranta.
Jei ne vaikų supratingumas, pagalba, jei ne ištikimi draugai, jei ne jų skatinimas pažinti save – būčiau seniai tragiškai mirusi. Noras žudytis (dabar suprantu, tai buvo sunki depresija, kurią seniau dauguma įvardindavo „kažkas su nervais“) persekiojo dar iki pernai.
***
Karolina Bajoriūnienė, psichologė:
„Labai išsamus ir daug nuoskaudų bei abejonių atskleidžiantis pasakojimas. Leiskite pasidžiaugti už jus, kad nenuleidote rankų ir kovojote su varginusiais simptomais bei neigiama vidine psichologine būsena. Tai rodo, koks stiprus ir tvirtas žmogus esate.
Suprantu jūsų nusivylimą, pasimetimą ir nuogąstavimus dėl santykių su mama. Esate nemažai išbandžiusi įvairių bendravimo su mama būdų, tačiau kiekvieną kartą nusivildavote.
Šiek tiek apgaulingai, tačiau suprantamai skamba bandymai ieškoti teigiamų mamos būdo bruožų. Tai tarsi prieštaravimai pačiai sau ir savo impulsams. Laiške minite prieštaringas mintis dėl bendravimo su mama ir apskritai apie jos elgesio suvokimą.
Todėl susidaro įspūdis, kad nemažai energijos išeikvojate būtent tam, kad suprastumėte ir pateisintumėte mamos elgesį bei visas jos padarytas jums nuoskaudas. Šioje vietoje leiskite patarti labiau orientuotis į savo poreikius ir tai, kaip jums būtų geriau ir lengviau.
Lieka šiek tiek neaiškus laiško klausimas, tačiau į pagrindinį užduotą klausimą jūs pati ir pateikiate atsakymą: „Kokį kompromisą priimti, kad man savo sveikatos labui nei matyt, nei girdėt motinos nereikėtų? Aš jau pavargau.“ Čia Jūs aiškiai sakote, kad nenorite bendrauti su mama, tačiau spėju, kad socialiniai stereotipai bei moraliniai įsipareigojimai neleidžia klausyti savo tikrųjų jausmų. Jūs tikrai turite teisę gyventi ir veikti taip, kad kuo efektyviau ir geriau jaustumėtės savo gyvenime. Kompromisai šioje situacijoje galimi, tik nėra taip lengvai pasiekiami ar patariami.
Laiške minite, kad turėjote panikos priepuolių, depresiją ir gėrėte vaistus. Kyla klausimas – ar lankėte asmeninę terapiją, kuri, tikiu, tikrai jums padėtų susigaudyti prieštaringuose jausmuose.
Džiugu, kad aplinkiniai suteikia jums palaikymą ir supratimą, tačiau nesiūlyčiau jų darbinti asmeniniais psichologais, kadangi bet kuriuo atveju jie yra solidarūs jums ir jaudinsis dėl jūsų. Situacijos, kurias aprašote ir, tikiu, turite panašių daugiau, yra vertos rimtesnės psichologinės terapijos žvilgsnio.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
