Šeimos gyvenimo kelias visą laiką ėjo palei geležinkelį, tad nenuostabu, jog 1939-ųjų rudenį, tik atgavus Vilniaus kraštą, atvedė ir į dabartinį Naujininkų rajoną, kur šeima persikėlė gyventi. Nei Nijolė, nei dar dvi jos seserys nemokėjo lenkų kalbos, tad iš pradžių teko įsivelti ir į vaikiškas peštynes su lenkų vaikais, galiausiai virtusias draugysčių pradžia.
Po pamokų Nijolė labai mėgdavo vaikščioti į kino filmus, kurių bilietams išleisdavo paskutines santaupas, žinojo visas tuometes kino žvaigždes. Tačiau idilė daugiakultūriniame tarpukario Vilniuje truko neilgai. Įžygiavus rusų kariuomenei, naujoji valdžia ėmėsi griežtų sankcijų, ir Nijolės tėtis, kaip pasiturintis žmogus, turintis dar ir santaupų banke, jau buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašą. Išgelbėjo tik rusus išstūmę vokiečiai, kurių kalbą ir kultūrą puikiai išmanė Nijolės mama.
Tad Nijolės vaikystė prabėgo stebint, kaip Antrojo pasaulinio karo audrų iš vienų rankų į kitas blaškomo Vilniaus geležinkelio stotis tampa karo ir asmeninių tragedijų židiniu. Matė ir į Panerius varomus sušaudyti žydus, ir krūvas lavonų, sukrautų į gyvulinius vagonus, ir intensyvius bombardavimus, kuriais buvo taikomasi jau nebe tik į karinius objektus, bet ir į civilinius pastatus – bet kur, kad tik būtų padaryta kuo daugiau žalos priešui.
Moters atmintyje dar išlikęs kaukiančių sirenų garsas, skelbiantis bombardavimo pradžią, ir vaizdas, kaip tėvas bei sesuo ėję į balkoną stebėti lėktuvų ir visai netoli krentančių bombų. Visas karo laikas prabėgo lyg keistas ilgas sapnas.
Ji ypač gerai prisimena, kad sunkūs karo ir pokario laikai suvienijo žmones, jie dažnai būdavo priversti dalintis tuo, kas likę iš kasdien reikalingų daiktų, nes pinigai, turtas buvo praradęs savo reikšmę. Vokiečiai, beje, siūlė Nijolės tėčiui trauktis kartu su jais, tačiau šis atsisakė, nenorėdamas palikti gimtinės. Tad šeima išvyko gyventi į mamos gimtinę – Skapiškį.
Tačiau pokario metai nebuvo lengvesni. Miestelių aikštes buvo nukloję partizanų lavonai, žmonių turtą siaubė stribai, visi gyveno nuolatinio netikrumo dėl rytojaus nuotaikomis. O čia dar 1949-aisiais sovietų valdžia suima tėtį ir išsiunčia į tremtį Rusijos gilumoje, prie Viatkos upės. Iš ten jis grįžo tik po Stalino mirties.
Nijolės mamai, likusiai su trimis dukterimis šis laikas buvo ypač sunkus. Vidurinę mokyklą Nijolė baigė per ketverius metus, šešiolikmetė pradėjo dirbti, kartu mokydamasi vakarais. Kai 1954 m. įstojo į Respublikinę medicinos mokyklą, trejus metus, kol mokėsi, taip pat dirbo – Mokslų akademijoje. Šis metas Nijolei buvo turtingas pažintimis su tokiomis to meto akademinio pasaulio įžymybėmis, kaip alergologijos pradininkas Vladas Lašas, prof. Antanas Purėnas, gamtininkas Tadas Ivanauskas. Be to, atsivėrė galimybė prieiti prie senųjų bibliotekos archyvų, kuriuose buvo galima rasti ir knygų, dar nepaliestų sovietų cenzūros.
Pabaigus studijas ir gavus paskyrimą į Vilniaus I-ąją Tarybinę ligoninę, teko susidurti su nemenkais sunkumais ir karčia tikrove. Rusakalbės seselės, nepaleidžiančios iš burnos „Prima“ cigarečių, dažnai turinčios ir karinės patirties, mėgdavo išnaudoti jauną lietuvaitę. O jai teko matyti ir skaudžią realybę, kai prie nuskausminamųjų pripratę ir narkomanais tapę karo veteranai buvo su gydytojų patvirtinimu „šeriami“ narkotikais. Svaigintis nevengdavo ir dalis personalo, taip bėgdavę nuo kasdienio streso.
Nijolė pamena, kad tiek ištekėjus, tiek po dukters gimimo, didžiausia laiko dalis buvo skiriama darbui ligoninėje: dešimt metų dirbta traumatologiniame punkte naktimis, ekstremaliomis sovietinėmis sąlygomis, kai tekdavo kaitinti daugkartinio naudojimo adatas, karštame vandenyje skalauti instrumentus, paskubomis tvarstytis kraujuojančius pacientus, kai nebuvo net tokio elementaraus dalyko kaip medicininės pirštinės. Visas gyvenimas prabėgo rūpinantis kitų sveikata ir gerove, dažnai pamirštant savo pačios poreikius. Pasak Nijolės, jos žentas paskaičiavo, kad jai teko aptvarstyti beveik pusę Vilniaus.
Ir dabar Nijolė prisimena, kaip ją, einančią į darbą, kolegos ir net buvę pacientai šaukdavo „saulute“, ir kokį pasididžiavimą ji tada jautė. Nijolė vis dar jaučia pašaukimą medicinai ir sako, kad, net gyvendama antrą gyvenimą, vėl rinktųsi medikės karjerą, bet jau trylika metų dėl vis progresuojančios artrozės jai sunku judėti, todėl net pasivaikščiojimai pasidarė neįgyvendinamu iššūkiu.
Jos laisvalaikį praskaidrina „Maltos ordino“ savanorių apsilankymai ir knygos, kurių turi sukaupusi visą biblioteką: ne lengvų meilės romanų, bet rimtų, dažnai filosofinės minties paliestų knygų, rinktinės poezijos, tarp kurių autorių jos mėgstamiausi Sergėjus Jeseninas ir Aleksandras Blokas.
„Maltos ordino“ organizuojama vienintelė metuose piligriminė kelionė į Šiluvą, galimybė pabendrauti su žmonėmis, Nijolei yra tikra atgaiva širdžiai, tarsi tąsa jos kažkada gyvento dėl kitų gyvenimo...
Kasmet Maltos ordino pagalbos tarnybos inicijuojama akcija „Maltiečių sriuba” siekiama atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į sunkiai sergančius senus žmones bei pagalbos jiems reikalingumą, skatinti savanorystę, skleisti krikščioniškos bendruomenės vertybes, meilę artimui. Ir, žinoma, surinkti aukų, kad paramos seneliams projektai galėtų gyvuoti. Juk tokie garbaus amžiaus žmonės, atidavę savo gyvenimą kitiems, yra verti mūsų pagarbos ir paramos.
Šiuo metu kiekvienas gali paremti akciją „Maltiečių sriuba“ skambindamas arba siųsdamas žinutę trumpaisiais numeriais 1416 – auka 2 Lt, 1417 – auka 5 Lt, 1418 – auka 10 Lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
