Kai mama juokdavosi, balti kaip sniegas jos dantys tviskėjo lyg daugybė mažų perliukų tamsiame vandenyno dugne. O jos juodi tviskantys kaip žvaigždėta tamsi naktis šilkiniai plaukai buvo visuomet tvarkingai supinti į ilgas dvi kasas ir tarytum vainikas ar karūna sudėti aplink galvą.
Ir štai pagaliau mudvi su motina jau sėdim viena priešais kitą. Jos senos, gilios it du ežerėliai mėlynos akys, dar nepraradusios savo blizgesio, priekaištingai žvelgia į mane taip, lyg norėtų garsiai išrėkti tai, ko nedrįso bene dešimtį metų... Savo gėdingą beprasmį žvilgsnį nukreipiau pro didelį stiklinį bildančio traukinio vagono langą, į kurį tankiai barbeno pikto rudeninio dangaus krištoliniai lašeliai, taip tarsi bandydami patekti į vidų ir skelti man aštrų ir skausmingą antausį, kuris išreikštų mano motinos bei aplinkinių panieką ir pasibjaurėjimą manimi.
Kažkur tolumoje siūbavo vėjo kankinamas miškas, šalia jo liūdėjo pavieniai liauni berželiai auksiniais kaip saulės spinduliai lapeliais. Pageltusi, vietomis net ruda ar bespalvė rudeninė žolė pasipuošusi vandens lašeliais, apkibusiais baltomis, iš tolo šviečiančiomis voratinklių gijomis. Nepaprasto grožio nėriniais apmegzta žemė giliai dūsavo, todėl ją gaubė neapsakomo tirštumo rūkas. Užsimiegoję debesys kaip kamuolėliai pamažėle lingavo siūbuodami prie nurimusio, vėjo liūliuojamo miško.
Šalia geležinkelio išdygdavo nameliai su spalvotomis stogų kepurėmis, sodybos. Beveik prie kiekvienos sodybos buvo senos, baltomis senatvės samanomis apaugusios obelys, apkibusios dar nenukritusių raudonų kaip kraujas rudeninių obuolių kekėmis. Visos šios sodybos turėjo medinius vartus ar tik vartelius, tačiau nebuvo jokių tvorų. Kelias pasidarė vingiuotas. Mišką dažnai keitė pliki laikai, o laikus – statybvietės, sodybos.
Sielos maudulys, o gal kažkas neįvardijamo graužė man gerklę – dar prieš pusdienį maniau, jog šis mano ir motinos susitikimas yra atsitiktinis, kaip ir daugybė kitų, nutinkančių kas akimirką ir išblunkančių kaip tolumoje skambančio bei ištirpstančio aido atgarsis. Mano klajojantis žvilgsnis kažko ieškojo. Iš visos širdies troškau, kad mama į mane pažvelgtų, tačiau atrodė, jog ji manęs net nemato, nepastebi. Mamos akys nudelbtos žemyn. Pirmą kartą matau ją tokią. Ji nebe tas nuostabus žmogus, koks kadaise buvo. Dabar ji pilna nuoskaudų, nusivylimo, jos širdis kupina pykčio man.
Man pikta, kad pavirtau melage, apgavike, nebegaliu savęs vadinti žmogumi, pati norėčiau tvoti sau per veidą. Kodėl toks blogas, kitus skaudinantis padaras kaip aš dar vaikšto šia ne jam skirta žeme? Net mano motina, net ji manimi šlykštisi, bjaurisi savo vienintele dukra, savo pačios dalimi, kurią paleido į šį pasaulį. Visos kelionės metu ji nepratarė nė vieno, nė vieno žodelyčio, kurio man taip trūko.
Traukiniui sustojus mes su motina atsargiai išlipome iš vagono. Prieš akis atsivėrė nepakartojamas vietos vaizdas, kartu toks artimas sielai, kur, rodos, jau begalybę metų nesilankiau. Šiek tiek tolėliau matėsi ta pati vaikystės alėja, kur dar tebeauga gražuoliai kaštonai, tik dabar jau beveik numetę visus savo lapus, vieniši, išsiilgę saulėtų vasaros dienų, palikti draugų paukščių, kurie iki tol praskaidrindavo jų ilgas dienas.
Mama ir aš pasukome siauru, duobėtu žmonių pramintu takeliu. Aš žinojau, kur mes einame. Aplink karaliavo slogi ramuma, girdėjosi mamos gilus kvėpavimas, jos smulkučiai žingsniai. Mano širdis stipriau suplakė, vieną kartą, antrą. Rodos, kažką pajutau, tai, ko negaliu apsakyti žodžiais, tai buvo pažįstama, bet kartu ėmė nerimas, jaudulys. Nebetoli nuo mūsų šmėžavo namas skardiniu stogu, mediniais nedideliais langeliais tarsi akimis, žiūrėjo, pasitiko mus. Šalia jo mojavo šakomis klevas, tas pats klevas, kurį kažkada su patėviu pasodinome.
Mama atvėrė namų duris. Aš įžengiau į vidų. Visi daiktai kaip ir prieš dešimtį metų tebebuvo tose pačiose vietose, tačiau jaučiau neapsakomą tuštumą krūtinėje. Staiga akis užkliuvo už balto voko, padėto ant stalo šalia baltos dar kažkada mamos vašeliu nunertos servetėlės. Mama pastebėjo, kad aš juo susidomėjau.
- Imk, skaityk, čia tavo, - netikėtai prabilo ji. Atkišo voką man. Aš pažvelgiau jai į ašarotas, blizgančias akis ir paėmiau jį. Laikiau laišką rankose, sustingau vietoje, sugebėjau tik išeiti į kiemą.
Mama pasiliko viduje. Po valandėlės sutelkiau dėmesį į voką. Atplėšiau. Mano širdis vėl stipriai suspurdėjo. Rodėsi, jog tuoj tuoj išgirsiu savo patėvio švelnų kuždesį, laikysiu savo saujoje jo stiprią, tačiau švelnią baltą ranką, užuosiu jo mėgstamiausių cigarečių dūmų prisisunkusį kvapą, pamatysiu tamsius kaip anglis plaukus, žaliai rudas kaip samanas akis, jo taip puoselėtus ūsus su šiek tiek užriestais į apačią galiukais...
Daugiau skaityti nebegalėjau, ašaros užliejo man veidą, atėmė kvapą, užgniaužė gerklę. Mano širdis, kurią taip norėjosi išplėšti sau iš krūtinės, taip stipriai plazdėjo, jog nebeišlaikiau rankoje lengvučio balto lapo, kuriame mirguliavo tūkstančiai juodu rašalu išdraskytų, į dešinę pusę pasvirusių raidžių, kurios susipindamos tarpusavyje sudarydavo žodžius, o žodžiai – sakinius. Baltas it sniegas lapas palengva nukrito ant pageltusios, šalnos pakąstos rudeninės žolės.
Ėjęs pro šalį vakarinis vėjas švelniu savo delnu perbraukė man per ištinusį nuo ašarų veidą. Staiga aš suklupau ant minkštos, dangaus ašarų prisisunkusios, šalčiu dvelkiančios žemės. Mano rankų pirštai virpėjo taip, lyg būtų badomi milijardais užnuodytų adatų. Aš pakėliau lapą ir skaičiau jį dar kartą, dar ir dar...
„Brangioji mano! Negaliu daugiau šitaip... Nenoriu tavęs paleisti, bet negaliu ir prie savęs laikyti... Dievas man tebūnie teisėjas, todėl pas jį šiandien ir keliauju... Nekaltink savęs dėl nieko – nė vienu žodeliu, nė vienu veiksmu nekaltink... Tai mano nuodėmė ir prakeiksmas.“
Bėgau tolyn, nepaisydama staiga prasidėjusio lietaus ir bedaužančių per veidą medžių šakų, bėgau ir bėgau nuo meilės, kuri mus visus pražudė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
