O kad taip kas atsuktų laiką ir įkrėstų smegenų, kai baimindamasi nėštumo rijau kontraceptines tabletes ir nenorėjau nė galvoti apie motinystę... Nekursiu sąmokslo teorijų ir dėl dabartinių savo problemų nesuversiu visos kaltės kontraceptikams. Tiesiog dabar, kai jau planuodami negalime susilaukti vaikų, visas tas ankstesnis saugojimasis atrodo tuščias laiko ir sveikatos švaistymas. Juk, kas žino, kaip būtų, jeigu būtų..?
O dabar yra kaip yra. Ligšiolės mūsų pastangos susilaukti vaikų nedavė jokių vaisių.
Prisimenu tą jaudulį, kai prieš beveik 6 metus su vyru sutarėme – jau metas. Atrodė, užteko panorėti, be apsaugos pasimylėti ir... O, šventas naivume! Mėnuo sekė mėnesį, metai metus. Nieko.
Po dvejų metų pravėrėme ginekologo, urologo, vaisingumo specialistų duris. Na, ir prasidėjo tyrimai, receptai procedūros. Ilgai nesiplėsdama pasakysiu – problemų dėl vaisingumo turime abu. Aišku, kai ką apsigydėme, kai kas dar liko.
Baisu ir skaičiuoti, kiek šie vizitai pas vaisingumo specialistus kainavo nervų, laiko, pinigų. Kiekvieni tyrimai – tai 200, tai 500, tai visas 1000 Lt. O išlaidos vaisingumą skatinantiems papildams bei vitaminams apskritai atrodo kaip neišsenkanti upė...
Paklausite, kodėl nesiryžtame pagalbinio ar dirbtinio apvaisinimo procedūroms? Ir sau dažnai užduodu šį klausimą. Porą kartų jau išbandėme paprastesniąją apvaisinimo procedūrą – inseminacijas. Jos nebuvo sėkmingos.
Gydytojai sako – nereikėtų sustoti ir ryžtis dirbtiniam apvaisinimui. O aš vis delsiu. Taip, pinigai taip pat yra kliūtis, nes sutaupyti tam reikalingų mažiausiai 15 tūkstančių litų taip lengvai nepavyksta.
Bet dar svarbiau – nenoriu ir bijau dalyvauti gyvybės loterijoje. Juk dirbtinio apvaisinimo specialistai neslepia – sėkmės procentas čia tesiekia apie 40-45-50 procentų. Tikėtis stebuklo ir nudegti... To bijau labiausiai.
Prisipažinsiu, kai skaičiau trynukų po antrojo dirbtinio apvaisinimo susilaukusios šeimos istoriją, verkiau. Žinoma, iš džiaugsmo už tą šeimą. O kartu skausmingai svarsčiau – kaip po pirmosios tokios procedūros turėjo jaustis motina, sudėjusi visas savo viltis į būsimą, taip lauktą kūdikį ir po kelių mėnesių sužinojusi, kad nėštumas negimdinis...
Ryžtis dirbtiniam apvaisinimui delsiu ir dėl to, kad, net būdama pragmatikė, tikiu stebuklais, o gal tiesiog lemtimi. Štai girdėjau istoriją – dešimt metų vaikų laukusi pora gera žinias išgirdo, kai tapo vegetarais...Gal iš tiesų kartais organizmui tereikia rimto sukrėtimo?
Arba taip pat jau aprašyta istorija, kai po septynių nesėkmingų apvaisinimų moteris pastojo natūraliai. Skaitau tokias istorijas ir svarstau - ar, jei dar turiu kažkiek laiko, verta skubėti su dirbtiniu apvaisinimu? Gal kūdikis ateis, kai turi ateiti..?
Vis dėlto labai norėčiau išgirsti kitų panašioje situacijoje esančių moterį ir patarimus.
Ilgai nesusilaukiate trokštamo kūdikio? Kaip sprendžiate šią problemą? O gal po ilgo laukimo ir planavimo jums nusišypsojo sėkmė? Kas, jūsų nuomone, tai lėmė? Pasidalinkite savo istorija ir patarimais kitoms panašaus likimo poroms. Siųskite savo istorijas bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
