Pirmieji metai, kai bandėm prisišaukt gandrus, buvo nesėkmingi. Apsilankėm pas gydytoją, nepastebėjo nieko blogo, išrašė vitaminų ir liepė toliau gaudyt gandrus.
Sekėm, skaičiavom vaisingas dienas, bet taip prabėgo dar porą metų. Gal kad buvom jauni, nelabai kreipėm dėmesio į tai, kad gandrai vis neapsilanko ir į rimtesnius specialistus nesikreipėm.
Baigiantis tretiesiems gandrų gaudymo metams, mano menstruacijos vėlavo. Pasidariau nėštumo testą, ir jis buvo teigiamas.
Nuėjau pas gydytoją ir ji paprasčiausios apžiūros metu pasakė, kad jei testas teigiamas, tai ir laukiuosi. Buvo paskirtas kito vizito laikas, kurio metu turėjo daryti echoskopiją. Deja... Pradėjau kraujuot ir nuvažiavau į ligoninę, ten mane iškart apžiūrėjo ir paaiškėjo, kad jokio nėštumo nėra, buvo tik polipas gimdoje, kurį išoperavo.
Tada sekė gydymas ir po jo pastojau, bet nėštumu džiaugiausi tik iki 8 savaitės, kai išgirdau negailestingą daktaro verdiktą - nėštumas nesivysto.
Po metų vėl prisišaukėm gandrus - ir vėl ta pati diagnozė. Taip per porą metų patyriau dvi operacijas, kurių metu pašalino nesivystančius vaisius.
Prasidėjo tyrimų maratonas, jie rodė, kad viskas gerai mums su vyru. Daktarai tiesiog patarė toliau bandyt, ir tiek.
Taip sulaukiau 25-ojo gimtadienio. Tą vasarą vėl pasijutau nėščia, tik pas gydytojus neskubėjau. Nuėjau, kai nėštumui turėjo būti 7 savaitės. Apžiūrėjęs echoskopu gydytojas nusiuntė iškart į ligoninę, nes nėštumo gimdoje nebuvo, nėštumas buvo įsitvirtinęs kiaušintakyje, ir jau prasidėjęs vidinis kraujavimas. Ligoninėj padarė operaciją, kurios metu buvo pašalintas vienas kiaušintakis ir sustabdytas vidinis kraujavimas.
Po operacijos sekė ilgas gydymas - ne tik pjūvio, bet ir sielos randų. Prasidėjo depresija, nes buvo paaiškinta, kad pastoti turiu 50 proc. galimybę, kadangi viena pusė nebefunkcionuoja.
Taip metus prasikankinusi su liūdnomis mintims, nusprendėme su vyru kreiptis į vaisingumo specialistus. Tada prasidėjo tyrimų maratonas tiek man, tiek vyrui, genetikų konsultacijos. Viskas, rodė, kaip ir gerai, nebuvo jokių nukrypimų.
Buvo nuspręsta daryt stimuliacijas. Bet prieš tai buvo padaryta gimdos nuotrauka. Nemaloni procedūra, bet dėl noro turėti mažą stebuklą, buvo galima viską ištvert. Po jos prasidėjo stimuliacijos vaistais. Jų buvo 7, nes ne kiekvieną mėnesį folikulas užaugdavo toje pusėje, kurioje galėčiau pastoti. Visos stimuliacijos vaistais buvo nesėkmingos.
Pasitarę su gydytoja nusprendėme daryti inseminaciją. Bet prieš jas gydytoja dar padarė laparaskopiją, kad įsitikintų, jog toje pusėje, kuri normaliai funkcionuoja, nėra jokių sąaugų. Po laparoskopijos turėjau 2 inseminacijas, kurios buvo nesėkmingos. Paskutinė buvo šių metų žiemą, ir kai rezultatas buvo neigiamas, nusprendėme su vyru, kad kuriam laikui atidedame vaikų planavimą, nes nuo vaistų jau buvau pavargusi, ir organizmą norėjau pailsinti prieš naujus planus.
Praėjo mėnuo, jaučiau, kad turiu susirgti, pilvą skauda, bet nesusergu. Mano dienos vėluoja apie savaitę, pasidarau nėštumo testą, nors vilties mažai turiu, tuo labiau kad ovuliacija prieš mėnesį kaip tik vyko gerojoj pusėj.
Testas vėl teigiamas, bet negaliu patikėt tuo, ką matau. Kitą dieną pasidarau dar vieną, vėl teigiamas. Tada jau pasakau viską vyrui ir jis nuperka trečią testą, kuris taip pat teigiamas.
Pasiskambinau gydytojai ir sutarėm, jog po savaitgalio pas ją atvažiuosiu, kad pažiūrėtų. Tada pradėjo teplioti, ir aš jau susitaikiau, kad nieko gero nebus, nes taip buvo su pirmaisiais nėštumais, o ir laikas atitinka.
Bet pirmadienį vis tik nuvažiavau pas gydytoją, kuri echoskopijos metu pamatė pūslytę. Išrašė vaistų, kurie nėra pigūs, bet dėl to džiaugsmo, kuris yra manyje, man negaila nieko. Tepliojimas pasibaigė. Po poros savaičių vėl turėjau pasirodyti pas gydytoją. Pasirodo, mano pūslytei jau ir širdutė plaka! Bet džiaugėmės su vyru tyliai ir niekam nesakėm.
Iki 12 savaičių niekam nesakėm, kad laukiame kūdikio. Po to pasakėm tik artimiausiems žmonėms.
Dabar iki susitikimo su sūneliu liko vos mėnuo.
Viskas gerai, nėštumas labai sklandus, tai stebina ir gydytojus, ir visus žinančius mūsų situaciją.
Esu dėkinga likimui už tą atsiųstą dovaną, kad ir kiek ilgai teko jos laukt. Ir palinkėti norėčiau visoms šeimoms niekada nenuleist rankų ir neprarasti vilties, kad ir kaip kartais sunku būna. Aišku, džiaugiuosi, kad turiu nuostabų vyrą, kuris visus tuos metus mane palaikė ir drąsino.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
