Reikia pripažinti, kad daliai pasiseka suplanuoti net ir vaikus. Tačiau kitai daliai likimas atsuka nugarą, kai sąrašas ateina prie vaikų eilės. Pasirodo, jų nėra, gana dažnai net ir negali būti, o labai dažnai ir patys suluošinam save ir savo ateitį - pašėlęs gyvenimo tempas, apsisaugojimo priemonės, nėštumo atidėliojimas vėlesniam laikui. Viskas taip nualina, kad diagnozė - nevaisingumas - tampa didžiausia tragedija, asmenine depresija.
Pagal gyvenimo planą reikėjo visko ir daug, bet ne naujos gyvybės. Likimo ironija - kai jau reikia vaikų, gyvenimo planas pradeda žlugti - jų nėra.
Štai mes vaikų norėjom visada, bet jų nebuvo nuo pat pradžių. Laukėm ir vis tikėjomės, bet jų vis nebuvo. Po vizito vaisingumo klinikoje sužinojom, kad jų dėl tam tikrų priežasčių negali būti. Tuo metu skaudėjo, buvo liūdna, tuščia, nyku, pikta. Klausdavau savęs - kodėl mums?
Nepaskendom depresijoje, tačiau kažkaip reikėjo išgyventi sudužus vilčiai susilaukti palikuonių. Vaisingumo klinika už tūkstantines sumas žadėjo apvaisinimą mėgintuvėlyje. Mums šis „gydymo“ būdas pasirodė nepriimtinas. Užsidirbti turėjom dideles perspektyvas užsienyje, bet suvokėm, kad dirbtinai pastojus ir pagimdžius vaikutį antrojo nesusilauktumėm. Vadinasi – dirbtinis apvaisinimas nėra gydymo būdas, nes mes sveikais netaptumėm.
Na, taip, galima susilaukti replikų iš reprodukcinės medicinos atstovų, kad gana dažnai po dirbtinio apvaisinimo pora toliau pati susilaukia vaikų. Lygiai taip pat, įsivaikinusi pora gana dažnai susilaukia ne vieno biologinio vaiko. Skirtumas tik tas, kad įvaikinimas nieko nekainuoja ir neduoda jokio šalutinio poveikio tavo sveikatai - nereikia vartoti jokių tavo sveikatą žalojančių vaistų. O garantija - beveik 100 procentinė.
Kita vertus, pats dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje mums atrodė amoralus. Į bažnyčią kas dieną nebėgiojam, tačiau tikim Dievu ir tuo, kad žmogus ne vien tik kūniška būtybė. Įvairios manipuliacijos mėgintuvėliuose, embrionų užšaldymas, reikalui esant jų atšildymas mums sunkiai suvokiamas dalykas. Jei embrionas ne gyvybė, tai kas tada? O kaip nuspręsti, kurį bandyti pirma implantuoti, o kurį užšaldyti?
Tačiau kai šeimą užvaldo toks begalinis noras susilaukti savo, tik savo palikuonių, nieko nuostabaus, kad kuriam laikui protą galima visai išjungti, tikėjimą pasukti sau patogia kryptimi ir vardan šeimos pratęsimo apsimesti, kad kai kurie dalykai tam tikram laiko tarpui gali pasidaryti nesvarbūs.
Nemanau, kad dauguma šeimų, dirbtinai pastojusių, yra užkietėję ateistai - visgi jie švenčia katalikiškas šventes, krikštija vaikus ir kiek įmanydami saugo taip brangiai kainavusį vaikutį - tikėjimas vėl įgauna prasmę. Dešimtys tūkstančių litų, o esant nesėkmei, ir daugiau kainuojantis dirbtinis apvaisinimas dėl gal kažkada būsiančios gyvybės? O kiek mažų gyvybių galima išgelbėti už tas sumas, kurios jau yra čia ir dabar, sergančios vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis? Nejau jų gyvybė verta mažiau vien dėl to, kad tėvai neturi taip reikalingų apvalių sumų?
Klausimų daug, o atsakymo kiekvienas ieško pagal savo sąžinę. Tačiau jei vis dar neapsisprendėt, ryžtis šiam žingsniui ar ne, siūlau pasiskaityti Judith Uyterlinde knygą „Ovuliacija“. Pasirinkimas pasidarys aiškesnis.
O ką pasirinkom mes? Biologinių vaikų nesusilaukėm. Galėjom rinktis toliau gyventi vienas dėl kito, be rūpesčių, keliauti. Nemanau, kad tai - prastas pasirinkimas: nugyventi gyvenimą su žmogumi, kurį myli, kad ir be vaikų. Tai irgi vertybė. Kiti net ir šito neturi.
Įsivaikinti, kai aplinkui tik ir šnekama – „ne tas kraujas“, „būsimos problemos ateityje“, „negaliu, nes ne mano“ atrodė kiek gąsdinančios.
Tačiau, patikėkit, dažnai taip kalba tie, kurie bijo prisileisti svetimą vaiką, nes ne tik jis sušyla prie tavęs, bet pats pajunti, kaip krinta žemyn buvusios nuostatos ir po truputį sušyla tavo paties širdis. Tam reikia drąsos, o mes labai dažnai mylim egoistiškai – „Myliu tave, nes tu mano, man reikia tavęs, nes tu būsi mano.“
Kad įsivaikintum, reikia tiesiog suprasti, kad kitam žmogui reikia meilės, namų, šilumos ir tu gali tai duoti.
Nevaisingumas parodė mums kitą kelią, kuriuo galime keliauti - daryti mažą žmogų laimingą. Mes negalim pagimdyti, bet, ačiū Dievui, turim viską, kad galėtumėm vaiką užauginti. Įsivaikinom. Iš pradžių po namus trepsėjo dvi mažos pėdutės, vėliau atsirado dar dvi. Kai tyrimams ima kraują, stebiu, ar jis tikrai kitoks nei mano? Nepatikėsit, jis toks pat!
Kai jiems bėga ašaros per skruostus, vėl stebiu - jos tokios, kaip mano - krištolinės ir sūrios. Su metais vaikai taip panašėja į mus, kad ne tik aplinkiniai, bet ir pati pastebiu, kad ir išore, ir vidumi mes daug kuo panašūs.
Neapgaudinėjam savęs - jie tikrai nėra mūsų, bet mes juos auginam ir mylim, džiaugiamės su jais ir verkiam, kai jiems skauda. Jie turi tai, be ko žmogus negali užaugti, mes gavom galimybę patirti tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius. Gyvenimas netapo rožinis, jame tiesiog atsirado daugiau spalvų.
Mielosios, nustokit gailėti savęs ir nuolat kankintis. Supraskit, kad tik žurnaluose ir televizijos ekranuose pateikiamas idiliškas šeimos modelis - gražiai aprengti vaikai, tvarkingi namai, mylimas vyras ir t.t. Ir kai ilgus metus nesulauki praskrendančio gandro, pradedi galvoti, kiek daug netenki.
Tačiau kažkodėl nesusimąstom, kad kartais likimas neduoda mums kažko, nes tik taip apsaugo nuo kai kurių dalykų. Juk vaikai gimsta su fizinėm ir psichinėm negaliom. Kiek mamų sutiktų pastoti žinodamos, kad vaikas bus autistas? O Dauno sindromas? Neabejoju, kad liktų tik vienetai. Visos trokštam tik sveiko ir gražaus kūdikio. Ir nežaiskit su likimu, sakydamos, kad dėl galimybės pastoti atiduočiau bet ką. Kartais ta kaina gali būti labai didelė.
Kai su vienu iš vaikučių gulėjom ligoninėje, per stiklinę sieną teko matyti trynukus ir juos auginančius tėvelius. Ne viena taip laukianti vaikelio, ko gero, pasirinktų kad ir šį variantą. Tačiau nei džiaugsmo, nei laimės tėvelių veiduose nemačiau - nuovargis ir vieno, ir kito veide, nes darbas vyko intensyvus, 24 val. per parą. O ką reiškia darbas be poilsio dienų, patyrė ne vienas.
Dažnai išgirstu mamų pasakojimus apie tą jausmą, kai padėjo gimusį vaikelį ant krūtinės - iki ašarų jausminga ir gražu. Galiu tik nuspėti, ką tai reiškia, neteko man šio jausmo patirti. Tačiau savo biologinius vaikus auginančios mamos nesupras, ką reiškia priglausti vaiką, likusį be tėvų. Jei tai mažiau gražu ir jausminga, tai kodėl tuomet verki ne tik tu, bet ir aplinkiniai?
Aš to jausmo vėl pasiilgstu, nes vaikučiai jau paaugę. Ir jei kas leistų laiką pasukti keletą metų atgal, keisčiau tik vieną gyvenimo sprendimą - vietoj keletą metų trukusio laukimo, įsivaikinčiau daug anksčiau. Tuomet po namus trepsėtų dar keliomis kojytėmis daugiau.
Tad nelaukit per ilgai - gali būti per vėlu ir gimdyti, ir įsivaikinti.
Sėkmės visoms, nesvarbu kokiu keliu keliausit - ar pasirinksit dirbtinio apvaisinimo labirintus, ar nutarsit įsivaikinti, ar tiesiog gyventi ir mylėti vienas kitą. Tik viską darykit su meile!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
