O kodėl ne? Darydami šventę nemokamai kitiems, tuo pačiu pasidarysime ir sau. Šypsenos ir nuostaba užlies džiugesiu ir mus!
Ilgą laiką prekiavau internetu, ir yra likę sunkiai internetu realizuojamų prekių, tad paklausiau savęs - kodėl gi jų nepavertus dovanomis? Supratau, kad tokiu būdu nustebinti ir pradžiuginti žmones gali būti geriausia kalėdinė dovana. Geresnių Kalėdų nė negalėčiau sugalvoti, juk tokia ir yra tikroji kalėdinė idėja, kuri šiuo metu tapo labai materialistinė.
Kad butu smagiau, savo tėvui pasiūliau tapti antruoju Kalėdų seneliu, o draugei ir sesei tapti mūsų asistentėmis - snieguolėmis. Visus mus užbūrė ši nuostabi idėja.
Taigi buvome du Kalėdų seneliai ir dvi snieguolės, tarsi dvi komandos, veikiančios vienu ritmu. Tiesa pradinė idėja buvo eiti į žmonių namus ir netikėtai maloniai juos nustebinti. Bet šią idėją pakeitėme eigoje.
Lankantis namuose susidūrėme su žmonių savisaugos instinktais: dauguma bijo, tikėdamiesi blogiausio varianto, kad iš jų prašys pinigų, stengsis jiems ką nors įpiršti, o gal net apvogti, bet kai kurie vis tik įsileisdavo, ir jie likdavo labai nustebinti bei sužavėti.
Deja, daugumoje butų nebūdavo vaikų - tik suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės. Bet visi gerai nusiteikę buvo apdovanoti ir maloniai nustebinti - juk Kalėdos!
Tad nusprendėme leisti žmonėms iki mūsų prieiti patiems. Taip prieina tie, kurie iš tikrųjų to nori.
Daugiau laiko skyrėme viešoms vietoms, kuriose būna vaikų su suaugusiais: mus buvo galima pamatyti prie Katedros, prie Gedimino kalno, Sereikiškių parke ir tiesiog vaikštant gatvėmis.
Sulaukėme labai daug dėmesio, daugybė vairuotojų ir keleivių signalizuodavo ir mojuodavo, šypsodavosi ir sveikino praeiviai, su džiaugsmu atbėgdavo vaikai ir atsivesdavo tėvelius.
Kartais susidarydavo nemažos vaikų eilės: gerai, kad buvome dviese, kitaip turbūt eilės niekad nepasibaigtų. Vieni vaikai prašydavo dovanų, o kiti tiesiog dėkodavo už gautas dovanas, vieni būdavo drąsesni, o kiti, priėję prie mūsų, negalėdavo pratarti nė žodžio. Nemaža dalis iš jaudulio pamiršdavo eilėraščius, tad truputį užtrukdavo, kol juos prakalbindavome ir padrąsindavome.
Stengėmės neužsibūti ilgai vienoje vietoje, kad neprisirinktų tokių, kurie ateina tik dėl to, kad mes daliname dovanas. Norėjome maloniai netikėtai nustebinti žmones. Gerai, kad mokame rusų kalbą, nes nemažai buvo rusų ir lenkų, su kuriais rasdavome bendrą kalbą, bet pasitaikydavo ir kitomis kalbomis šnekančių užsieniečių.
Dažnai tėveliai mūsų paklausdavo, ar galima nusifotografuoti, ir kiek tai kainuos, kiti klausdavo, ar duosime dovanų. Mes maloniai pakviesdavome ir neturinčius fotoaparato nufotografuodavome patys, o pasakiusiems eilėraštuką duodavome dovanų. Žmonės tikrai to nesitikėjo, dažnai klausdavo, kas čia toks geras, kaip tai įmanoma, kas tai organizavo.
Iš viso buvo išdalinta 212 dovanų, pradžiuginta apie 150 šeimų. Tuo noriu parodyti pavyzdį ir kitiems. Kad nebūtina būti labai turtingu, kad darytum gerus darbus. Kartais užtenka noro ir užsispyrimo, ir galbūt viskas atneš daug didesnę grąžą, nei tikėjotės. Mes likome labai patenkinti matydami džiugius ir nustebusius veidus, tai buvo nuostabi Kalėdinė dovana mums. Aš asmeniškai planuoju tęsti tokias ir panašias akcijas ateityje. Jei leis oras, būtinai pasirodysime dar šiais metais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
