Anksti ryte įvažiavus į miestą džiaugėmės, kad niekur niekas nestabdė, nors matėme rusų karius ir karinę techniką. Miesto gatvės buvo tuščios.
Apsidžiaugėme įėję į butą. Gyvenome bendrabutyje. Kaimynai puolė pasakoti, kad važinėja rusų tankai. Žiūrime pro langą – tikrai važiuoja... Su kaimyne išėjome į balkoną, šaukėme abi: „Dinkite iš Lietuvos!“ Kumščiais grūmojome, ir tuo metu tanko vamzdį nukreipė tiesiai į mūsų langus...
Vyras šaukė: „Bėkite iš ten, tuoj šaus!“. Tankas judėjo televizijos bokšto link... Tas vikšrų gaudesys pervėrė kiaurai.
Vyras ir kiti kaimynai vyrai greitai susiruošė prie televizijos bokšto. Pripylėm termosus arbatos, kavos, sudėjome sumuštinių ir pilnom akim ašarų išlydėjome juos. Nežinojome, kada jie grįš. Ar apskritai grįš. Buvo neramu. Man vyras neleido eiti prie televizijos bokšto, nes sūnui buvo tik pusė metukų.
Laukėm... nuo lango prie lango, ir vis nesimato jų grįžtant. Lietuvos televizija tai rodė, tai nerodė, radijo bangos vis nutrūkdavo. Nežinojimas, kas vyksta, vedė iš proto.
Vyrai grįžo vėlai, užvalgė, sušilo, vėl pasiėmė lauknešėlius ir vėl vieni prie bokšto išėjo, kiti prie Seimo rūmų pėsčiomis. Sakė – pagaliau būsim laisvi, viskas bus gerai. O mums, likusioms namuose, buvo neramu...
Naktį grįžo ne visi vyrai, kurie išėjo, vienas grįžo sužeista ranka, kitam buvo sužalotas veidas. Greitai suteikėme pagalbą namuose, bet jie vėl išėjo.
Žinia, kad rusų armija užiminėja Lietuvos radiją ir televiziją, labai sukrėtė, paskutiniai kadrai, kur Eglė Bučelytė drebančiu balsu kalbėjo, kas vyksta, neramino dar labiau. Po to – televizijos bokštas, vaizdai, kaip ten viduje vaikšto apsiginklavę rusų kariai.
Tačiau tikėjom, kaip bebūtų: jeigu jau lietuviai sukilo, tai nugalėsime. Visi tų metų sausio įvykiai labai sukrėtė, tikėjome, kad Lietuva gali, kad pagaliau bus laisva. Ačiū visiems, kurie paaukojo savo gyvybę vardan visų lietuvių laisvės.
Pasidalinkite ir jūs savo pasakojimu apie tai, kur tomis sausio dienomis kovojote, palaikėte Lietuvos laisvę. Ką tuomet išgyvenote? Ko niekuomet negalėsite pamiršti?
Galbūt Lietuvos valstybei kritinės akimirkos sutapo su jums asmeniškai svarbiais gyvenimo įvykiais? Norime apie tai išgirsti.
Laukiame ne tik jūsų pasakojimų, bet ir nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų. Juos iki sausio 14 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jūsų prisiminimus ir vaizdus publikuosime portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
