„Praėjo baisumai. Meldėmės ir giedojome... Kai pradėjo šaudyti, sukritome ant žemės. Mano galva atsidūrė tarp kažkieno kojų. Mūsų buvo visas pulkas! Neužmiršiu tos sausio nakties Vilniuje... Sutikau daug pažįstamų“, – pasakoja moteris.
Su visa tauta budėjo Algis ir Benedikta Dičpetriai, Danguolė Mišauskienė, Gražina Jasiūnienė, Mirga Cisevičienė, Laimos ir Valentino Misiūnų dukra, Stanislava Lovčikaitė, Jonas Ledžius... Visi jie turi ką papasakoti.
Dabar tik per televizorių matau, kokį košmarą teko išgyventi naktyje... Rytą žinią į Linkuvą pasiuntė Ledžius, kad nėra sužeistų, esame gyvi...
Vargu, ar iškris iš atminties tai, kaip už teisę išlikti lietuviais kovojo bebaimiai, žuvusieji ne dėl savęs...
***
„Mintys atsigauna, pasakoji... Jaudinantis aušros laukimas, – Zita Gasiūnienė neužmiršta, kaip iš Guostagalio link Pakruojo pajudėjo Trispalvę į kelionę pasiėmęs Mykolas Siriūnas, Stanislava Kirkilienė, Algirdas Pranckus, Juozas Palumickas, Gelijus Grybė, broliai Albertas ir Bronius Jarašiūnai... – Pakruojyje sulipome į tuos autobusus, kur dar buvo vietos... Važiavome linksmai dainuodami, giedodami... Mūsų vieta – prie Seimo, kur degė laužai...
Staiga – trenksmas! Prie Televizijos bokšto riedėjo tankai. Užgeso šviesos. Girdėjome televizijos diktorės Eglės Bučelytės balsą „eina!“, „jau atakuoja!“.
Daugelis blaškėsi, kai prie Katedros liepė pasitraukti moterims ir vaikams... Mes, guostagaliečiai, stovėjome drauge, kiek nutolę nuo autobusų – perspėjo: tankai gali traiškyti... Danguje mainėsi pašvaistės, o aplink – tamsa! Baisu...
Meldėmės, giedojome „Marija, Marija“ Ir vėl iš naujo – giesmės... Ant stogų sulipę vaikai rėkė : tankai, tankai! Laukėme, kas čia bus... Jeigu atriaumos tankai, ar ateis ta baisioji valanda, tai kur mums priglausti nugaras?
Išaušo rytas. Vieni skubėjo prie televizijos bokšto, mes patraukėmė Spaudos rūmų link. Iš visų pusių plūdo žmonės... Kai išgirdome – Seimo nebepuls, atslūgo įtampa... Po pietų išvažiavome iš Vilniaus.
Nemiegoję, bet nepavargę. Netardami nė žodžio. Kiekvienas skęsdamas savo mintyse. Neturėjome tada mobiliųjų telefonų, bet kažkas namiškiams pranešė, kad niekas nežuvo.
Baisi Sausio 13-osios naktis. Reikia pabūti. Kitaip negali perteikti, ką jautei. Stovi, būni: kaip bus, taip! Nieko nenori, tik stovi...
Užmarštin niekas nenugrimzta. Dalyvauju minėjimuose, važiuoju į Vilnių...
***
„Gyvenu tais pačiais prisiminimais, kaip visi, – 1991-ųjų sausyje kovai iki mirties buvo pasirengęs ir pakruojietis Albertas Survila.- Jaudinančios, nerimo kupinos akimirkos. Autobuse, kurį vairavo Sigitas Diliūnas, sėdėjome su Viliumi Palucku. Mat ne visi Laisvės gynėjai tilpo į autobusus. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Valdemaras Žvirblis tuomet nuramino: bus dar kitas...
Pakruojiečius nukreipė prie parlamento, nors iš karto sakė – reiks budėti prie televizijos bokšto.... Reikėjo ir važiavome. Ne dėl medalių, ne dėl valdžios. Jos keičiasi, ateina ir nueina. Šaukė laisvės balsas ir tikėjimas.
Kažkas turėjo mažus šautuvėlius ir iš mūsų juokėsi... Mūsų rankose – jokių lazdų, tik bendravimas, dainos, muzika prie laužo, kur sutikau daug bėgikų, turistų...
Pavojaus akimirką, į šoną liepė patraukti vaikus... Gyvoje barikadoje žmonės susivienijo, jautėsi kažkoks pakilimas.... Tačiau puolėme ant kelių, kai nežinios akistatoje visus laimino kunigas.
Paryčiui žmonės sumigo autobuse. Kai kuriuos krėtė šaltis. Kažkas pasiūlė „gramą“.
Pajuokavau: jeigu žūsime, tai manys, kad Laisvės kovotojai girti... Ir – nė į burną... Visą kelią iki Pakruojo kalbėjau su vairuotoju... Sigis apsidžiaugė, gerai, kad atsisėdai šalia...
***
„Dabar visa tai – kaip iš pasakos, – Sausio 13-osios įvykius prisimena ilgametis autotransporto įmonės vairuotojas Sigitas Diliūnas, po karo tarnybos prie autobuso vairo sėdęs nuo 1981-ųjų sausio tryliktosios...- Kitą įmonės autobusą į Vilnių išvairavo Antanas Stapulionis. Žmonės laukė Rozalime, Plaučiškiuose...
Tąkart buvo didelis tautos susitelkimas. Mūsų autobusas stovėjo prie parlamento. Tuo momentu nebuvo baisu. Kitokia nuojauta pagavo, kai pradėjo kaukti „greitosios“, pasipylė šūviai... Pasiekė dramatiška informacija: yra sužeistų, negyvų...
Paryčiui pradėjo važinėti tanketės, matėme perkreiptus, rūsčius kareivių veidus...
Autobuse buvo radijas, sekėme žinias... Buvo paskelbta komendanto valanda.
Rytą statėme gynybos barikadas. Netilo šurmulys: gal gali vėl pulti? Prie autobusų atsirado traktoriai „kirovecai“...
Draugiškai susikibę rankomis stovėjo ir žmonės. Nutolus pavojui, Vytautas Lukšas paskambino į Pakruojį – visi sveiki...
***
„Baimės jausmo neturėjome, – prisipažįsta 86-erių Kazimieras Benaitis iš Laipuškių. – Telefono ragelyje išgirdęs Laimos Stokaitės klausimą, ko nevažiuojate ginti Seimo, puoliau ieškoti bendražygių. Greitai į kelionę pasiruošė Kazimieras Siriūnas, Bronius Jereckas, Leonas Rutkauskas su dukra, dar keletas moterų...
Vilniuje prie parlamento – muzika, visi smagūs... Išgirdus, kad tankai gali sutrinti žmones, reikėjo apsispręsti... Pasipylė šūviai... Tada mane apėmė nerimas, jeigu žūsiu aš – nieko. Tačiau jeigu kris su manimi važiavusieji, tai ramybės neturėsiu visą gyvenimą!
Man, praėjusiam lagerius, ištverti Sausio naktyje nesunku. Nebaisu ir numirti už laisvą Lietuvą... Neveltui, kai gimiau vasario 16-ąją, mano mama Pranciška juokavo, kad šitas vaikas turėtų būti patriotas.
Nuo mirties nepabėgsi. Bus lemta ir... Kiekvienas turėjo teisę apsispręsti ir atlikti garbingą pareigą Sausio 13-ąją. Grožėjausi, kaip su Trispalve visąlaik stovėjo, niekur nesitraukdamas žmogus... (tai – Mykolas Siriūnas iš Guostagalio – red. pastaba)
***
„Buvo baisu! Džiaugėmės, kad Pakruojį nukreipė prie Televizijos bokšto... Paskui pakeitė kryptį – budėti prie parlamento. Tada buvau jaunesnė, kaip ir visi, pilna drąsos, ryžto... Gal kad esu tremtinė? Dega tėvų įskiepyta meilė...
Išvažiavau, o namuose nerimavo vyras ir dukra. Jie žiūrėjo televizorių , jaudinosi. Su manimi – jokio ryšio!- kalbėjo Pakruojo kultūros centro „Lajos“ kolektyvo šokėja Aldona Čėsnienė.
Prie Seimo buvome susikaupę, meldėmės, giedojome... Paskelbė, kad žuvo Loreta... Liepė trauktis... Bėgome su seserimi Jadvyga link kooperacijos technikumo, kur mokiausi... Tačiau barikadose laikėmės vienoje gretoje. Mus perspėjo su niekuo nebendrauti – gali būti persirengėlių ir provokatorių... Baisiausia buvo po vidurnakčio. Tačiau tankai prie Seimo nepasuko.
Rytą ėjome prie Televizijos bokšto... Liepsnojo žvakutės, matėsi išdaužyti langai, tankai...
Pakruojo Laisvės gynėjai sėkmingai grįžo namo.
***
Pasak vieno žurnalisto, žiūrėjusio mirčiai į akis, dabar mes juokiamės iš savo gyvenimo. Tačiau tragiškojo sausio įvykiai niekada neišsitrins.
Galbūt rasis dar daugiau prisiminimų? Po metų kitų iškils nauji pasakojimai? Apie bebaimius, stovėjusius prieš mirtį. Apie tuos, kurie traukė iš po tanko televizijos operatoriaus kamerą. Apie galvojančius apie kitokį gyvenimo rytą. Gal net ir apie Sausio nakties baigtį pranašavusįjį...
Tačiau jo balso nepaisė, o gal ir nenorėjo išgirsti nė vienas dainuojantis, juokaujantis, Laisvės orą traukiantis tautietis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
