Tuo laiku jis dirbo įmonėje „Granitas“ transporto inžinieriumi ir karts nuo karto vykdavo Ukrainon, nes įmonė ten vykdė statybas ir gabeno į Lietuvą akmenį. Aš sirgau ir niekaip negalėjau pasveikti. Darbo atsisakyti taip pat negalėjau, tad dieną naktį siūdavau kailius.
Namuose likom vieni su penkiolikmečiu sūnumi, na, dar du šunys ir penkios vištos.
Žiema buvo šlapia, vanduo vis taikėsi apsemti mūsų menkutę trobelę, tai laiks nuo laiko reikėjo įjungti siurblį.
Sausio 9-oji. Vakaras. Aš prie siuvinio, vaikas prie televizoriaus. Vienuolikta valanda. Sūnus prieina prie manęs ir tyliai sako: „Mama, reikia eiti į Vilnių... reikia...“
Įsiklausau, ką jis sako, bet jaučiuosi blogai, labai blogai, o čia dar prisidėjo moteriškos bėdos, apie kurias su sūnumis nekalbama.
Bet vaikas atkaklus... ir aš nusileidžiu.
Vištoms supilam kibirą kruopų, šunims viską, ką turim ėdamo, ir išeinam į Vilnių.
Greitkelis netoli, pasiekiam per ketvirtį valandos.
Sustoja autobusas iki Žiežmarių. Vis arčiau Vilniaus, tačiau nesusivokiam išlipti ant greitkelio, tad kulniuojam iš miestelio centro atgal.
Kažkas paveža kelis kilometrus, paskui dar ir dar. Penktą valandą mes jau Vilniuje, prie Parlamento.
Pamažu vaikštom ratuku aplink rūmus, žmonių daug, kažkas dainuoja, berods, kažkoks liaudiškas ansamblis. Pasiklausom ir vėl žingsniuojam.
Švinta. Žmonių vis daugėja, daugėja ir vilniečių su termosais ir sumuštiniais.
Įdienojus pasirodo būrys jedinstvininkų su raudonomis vėliavomis ir plakatais. Bet mūsų daugiau. Po kelių valandų priešpriešinio dainavimo „Daloi,daloi...“ ir „Namo, namo, Jedinstva namo...“ buvo net smagu, plepėjom, juokėmės, dainavom, aš deklamavau eilėraščius autobusiuke per garsiakalbį, jokios baimės ar net įtampos nebuvo.
O naktys, viena po kitos, buvo ramios, žvaigždėtos.
Vieną tokią naktį žiūrėjom, užvertę galvas, į žvaigždes (jau nepamenu, kada turėjau tokią prabangą – žiūrėti į žvaigždes).
Prisiminiau,kad mes jau kelios dienos čia ir garsiai pamąsčiau: „Kažin kaip ten namai?“
Sūnus, taip pat žiūrėdamas į žvaigždes, tyliai atsiliepė : „O kam mums namai, jeigu nebus Lietuvos?...“
Nuleidau galvą, penkiolikmetis vaikas galvoja apie Lietuvą, o aš... o aš... kokia gėda...
Bevaikščiodami ratu vis sutikdavom mamą su kokių septynerių metų sūneliu. Pradėjom kalbėtis. Mažasis Mindaugėlis taip pat iš Kauno, turi sesutę Kristiną, kuri liko namie, kad surastų savo mamos draugių Sibire adresus, nes, gali būti, kad mus ten kažkur ir veš...
Mindaugėlis rankose turi maišelį.
Maniškis vyresnis,tai pasiūlė panešioti, o aš paklausiau, kas ten yra, nes maišelis sunkokas. „Tai - mano ginklas“ , - paslaptingai pasakė vaikas.
Oho, tai kas gi ten? Mūsų smalsumas dar padidėjo. „Ten pelenai“, - juokdamasi pasakė berniuko mama.
Aha, mat koks ginkluotas, o Mindaugėlis: „Tegul tik pabandys prieiti, kad pilsiu į akis...“
Taigi, buvom ginkluoti.
Išaušo dar viena diena.
Vilniečių su maistu jau buvo tiek daug, kad galėjai rinktis, ką valgyti.
Ponios iš volgų ir žigulių siūlė sumuštinius su dešra, kumpiu, lašiša ir net ikrais.
Buvom bemaž persivalgę.
Netikėtai prie mūsų prieina senukas su aptrintu termosu ir nedrąsiai tiesia mums kelias apdžiūvusios duonos riekeles.
Aš jau žiojuosi padėkoti ir pasakyti, kad mes sotūs, kai staiga sūnus skaudžiai suspaudžia man ranką ir dėkodamas ima riekelę duonos, išsitraukia puoduką arbatai, taip žiūrėdamas man į akis, jog aš neprieštaraudama darau tą patį.
Senuko akys nušvinta tokiu džiaugsmu, kad aš, jau pilnomis ašarų akimis, dėkingai bučiuoju jo neskustą skruostą.
Visada prisimenu tą valandėlę, nes tai buvo pirmoji Gyvosios Evangelijos pamoka mano gyvenime. Sumuštinius su kumpiu ir lašiša mums nešė iš savo pertekliaus, o šis senukas atnešė visa ką turėjo.
Vidurdienį ateina neramios žinios iš Spaudos rūmų. Pirmosios aukos. Kunigas Robertas Grigas laiko mišias.
Didžiulė minia, žmogus prie žmogaus, suklumpa priešais Parlamentą.
Sutemsta vakaras. Įtampa vis auga. Visų veiduose klausimas – „Kas dabar?“
Tolumoje sušvinta žiburiai. Mes pasilipame ant fontano tarp parlamento ir Mažvydo bibliotekos ir įsižiūrėję suprantam - tai tankai. Aplink taip tylu, kad galima girdėti net toli važiuojančių tankų vikšrų džeržgesį.
Jie važiuoja tiesiai į mus.
Niekas nepajuda iš vietos, tik kažkas ima garsiai raudoti. Apkabinu savo vaiką ir taip pat garsiai pravirkstu. „Laikykis, mama, – sako man sūnus – Tu praradai tikėjimą“, ir, pakėlęs akis į dangų, garsiai sako: „Tėve mūsų...“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
