Aš pasakiau: „Ką tik nuvažiavot, o jau namo? Likit“.
O kai viskas prasidėjo, būčiau ir pėstute nuėjusi į Vilnių, bet negalėjau.
Vienų metų anūkė – lovelėje, marti – ligoninėje, o sūnus – sovietinėje armijoje.
Mano vyras, savivaldybės deputatas, išėjo savivaldybės ginti, dar du maži sūnūs namuose (iš viso buvo 5 sūnūs).
Marti laukėsi antrojo, galvoju, bent ligoninėje nežino, kas dedasi... O jos „Šilelį“ įsijungusios viską matė. Vaikai mano, pasirodo, tuo metu buvo prie televizijos bokšto.
Vėliau vyresnysis pasakojo, kad bėga, šaudo į jį, o jis galvoja: „Kodėl nekrentu?“. Gal šaudė ir tuščiais šoviniais, nežinau.
Broliai pasimetė per ataką, vyresnysis rytą paskambino, kad gyvas, o jaunėlis nesusiprato pranešti.
Iki 12 valandos nežinojau, ar gyvas. Sesuo visas ligonines apskambino ir man vis nesakė, kad prie televizijos vaikai buvo.
Jaunesnysis grįžo 12 valandą, tai dar gavo barti, kad nepranešė, kur esąs.
Kai kurie alytiškiai grįžo tuo pačiu reisiniu autobusu, bet vieni kitų net nepastebėjo, kai vyras paklausė, ar nematė sūnaus, buvo, matyt, pavargę.
Gerai, kad Sausio 13-ąją ir Lietuvai ir mano šeimai pasisekė. Jeigu reiktų dabar darytume tą patį, kiek mūsų yra likusių.
***
Pasidalinkite savo pasakojimu apie tai, kur tomis sausio dienomis kovojote, palaikėte Lietuvos laisvę. Ką tuomet išgyvenote? Ko niekuomet negalėsite pamiršti
Laukiame ne tik jūsų pasakojimų, bet ir nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų. Juos iki sausio 14 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt. Jūsų prisiminimus ir vaizdus publikuosime portale lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
