Nesupratau, kaip viskas rimta, man ta kelionė atrodė tartum kažkokia atrakcija. Ir kateogriškai nesutikau rengtis seno, bet labai šilto avies kailio palto, kurį man primygtinai siūlė mama. Nenorėjau sostinėje atrodyti baisiai! Vien dėl to palto ir neišvažiavau. Likau viena namuose, ir ne tik ta naktis, bet ir kita diena buvo baisiausios mano gyvenime. Nuolat sėdėjau prie televizoriaus, labai gerai atmintin įsirėžė paskutiniai Eglės Bučelytės žodžiai, kurių fone girdėjosi šūviai. Ir visiškai nieko nežinojau apie savo mamą ir brolį!
Pamenu, kaip žiūrėjau televizorių ir mačiau ant žemės gulintį jaunuolį, kurį kažkas pačiupinėjo ir pasakė: „Negyvas. Gal koks 16-metis“. Man jis atrodė labai panašus į brolį, nes nespalvotame ekrane nebuvo matyti striukės spalvos, o kadangi jis buvo labai aukštas, visuomet atrodė gerokai vyresnis. Sužinoti, ar tai jis, negalėjau. Tik ėjau pas savo draugę guostis. Stebėjau televizijos ekraną, gal kur pamatysiu savo mamą, bet taip ir nemačiau.
Jie sugrįžo. Nežuvo ir nebuvo sužeisti. Vos atsidarius buto durims, puoliau mamai ant kaklo, ir abi verkėm. Brolis buvo tartum šoko ištiktas. Sutrikęs, pasimetęs. Neištarė nė žodžio. Nebylus nuėjo į savo kambarį. Vėliau mama pasakojo, kad būdama ten negalvojo apie mirtį, nes tankai jau ir važinėjo. „Būnant visiems kartu kažkokis stiprus nepaaiškinamas vienybės jausmas apėmęs. Apie nieką negalvoji, tik skanduoti: „Lietuva!“ Vis dėlto, kai tankai pradėjo traiškyti automobilius, mano mama šaukė žmonėms pasitraukti nuo vieno autobuso, nes grėsė visiems atsidurti po tanko vikšrais.
Bet norėjau papasakoti dar prisiminimus iš mokyklos, nes niekur panašių prisiminimų neteko girdėti. Tuo metu politika buvo ant bangos, mūsų klasė mokyklos pertraukų metu žaisdavo Seimą. Atsimenu, kažkodėl aš buvau Landsbergis, o bendraklasis, kurio pavardė buvo Burokas – Burokevičius. Jis labai dėl to raukėsi, bet neturėjo, kur dėtis, nes politinė jo tapatybė buvo nulemta pavardės panašumo.
Vėliau iškilus V.Landsbergiui, mano bendraklasė, kuri visada labai troško valdžios, su pavydu man kartą pasakė: „Mes nežinojome, kad Landsbergis taip iškils“. Leido suprasti – šitą svarbią poziciją būtų paskyrę kam nors kitam.
Seimą žaisdavome Sąjūdžio iškilimo laikais, man atrodo, kad dar prieš Sausio 13-osios įvykius. Rinkdavomės savo klasės rūbinėje ir balsuodavome dėl visokių klausimų. Primenu – buvome vaikai, trylikamečiai, bet daugiau niekada politika man nebuvo tokia gyva kaip tada. Nors dėl kvailo paaugliško pasipūtimo ir neišvažiavau ginti valstybės įsimintinąją Sausio 13-ąją...
Pasidalinkite ir jūs savo pasakojimu apie tai, kur tomis sausio dienomis kovojote, palaikėte Lietuvos laisvę. Ką tuomet išgyvenote? Ko niekuomet negalėsite pamiršti?
Galbūt Lietuvos valstybei kritinės akimirkos sutapo su jums asmeniškai svarbiais gyvenimo įvykiais? Norime apie tai išgirsti.
Laukiame ne tik jūsų pasakojimų, bet ir nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų. Juos iki sausio 14 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jūsų prisiminimus ir vaizdus publikuosime portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
