Vartau šiandien šią knygelę, skaitau kėdainiečių, buvusių prie parlamento ir prie Radijo ir televizijos pastato tą Sausio 13-ąją, prisiminimus ir akys užkliūna už trumpo mūsų pokalbio su medžio drožėju, auksinių rankų meistru Vytautu Ulevičiumi. Tada parašiau „Sniegas ant Rūpintojėlio“ net nenujausdama, jog laisvė taps tokiu išbandymu mums visiems, kokio net neįsivaizdavome.
O tada bandžiau nuvalyti sniegą nuo žodžių „Lietuvninkais mes esam gimę...“ Medžio meistras tyliai ištarė – nereikia, tegul sniegas kloja. „Jau tuoj, jau greit iškeliaus Rūpintojėlis į Kauno gatvės kapines, kad amžinai ten stovėtų, kur palaidotas Alvydas Kanapinskas, nes, kaip sako medžio meistras, tautą galima tik sunaikinti, bet nugalėta ji nebus niekada.
Tai brangiausias Vytauto Ulevičiaus darbas, tai kančios, kuri yra mus visus prislėgusi, išraiška, tas Rūpintojėlis.
„Aš visada ėjau su Lietuva, su mūsų parlamentu, – kalba meistras, – ir kartu dirbau, dirbau...
Rūpintojėlis – Lietuvos simbolis, jos praeitis, ateitis, gėris, humanizmas, mūsų kultūra. Lietuva yra rūpintojėlių kraštas, o štai šis, skirtas Alvydui, su saulute, su kančių vainiku. Jis pasodintas ant ąžuolų lapijos. Ąžuolo lapai reiškia jėgą, tvirtybę... Jei jų valdžia vėl ateitų, jie galėtų padaryti antrus Pilėnus.
Betgi Lietuva jau paragavo laisvės. Taip, jie naikino mūsų liaudies meną. Bet mūsų tikslas visada buvo ir bus – kiek jie griaus, tiek mes dvigubai daugiau statysim paminklų, nusėsim visą kraštą kryžiais, rūpintojėliais. Ypač aš tikiu jaunimu. Jis tikrai nieko nebijo“.
Tada dar nežinojome, jog vienoje Vilniaus ligoninių besigydantis Sausio 13-ąją sužeistas kitas kėdainietis V.Koncevičius atguls tose pačiose Kauno gatvės kapinėse. Jį aplankėme vasario 8-ąją. Tas apsilankymas buvo be galo trumpas. Širdin įsmigo jaunos mielos gydytojos žodžiai, jog Vytautas gyvens...
Trumpam sustojome prie Vytauto lovos. Veide atsispindėjo kančia, tarsi būtų sunykęs. Ir tuomet plykstelėjo mintis, kurią jau sakė medžio drožėjas – fiziškai galima sunaikinti žmogų, visą tautą, bet dvasiškai – niekada. Nežinojom tuomet, kad po dešimties dienų Vytauto nebeliks.
Kodėl aš apie tai rašau? Gal todėl, kad nežinau, ką pasakyti tiems, kurie šiandien klausia – ir už ką jie žuvo – kad vargtume, kad skurdžiai būtume laisvoj Lietuvoj? Ne, Vytautai, ne dėl Vyčio kryžiaus tu vykai į Vilnių. Kunigas prie tavo kapo ištarė: „Dabar tu esi dangiškame Dievo prieglobstyje, nes paukštis, kuris gieda ir ant lūžtančios šakos, turi sparnus, kurie nuneša jį į dangaus platybes. Gebėjimas aukotis, kaip ir mylėti, yra šventas“.
Meskite į jį akmenį, jeigu jis neteisus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
