Atėjo laikas, ir svajonė išsipildė. Man gimė didelis sveikas berniukas. Kai jį pirmą kartą paėmiau ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės, negalėjau sulaikyti ašarų. Apėmė tokia euforija, kad, maniau, sprogsiu nuo netikėtai užplūdusių jausmų. Bet džiaugsmas truko neilgai. Sūnus augo labai neramus. Dažnai verkdavo ir reikalaudavo dėmesio. Jį nuolat reikėjo arba supti vežimėlyje, arba nešioti ant rankų. Po pusės metų, išvarginta bemiegių naktų ir nuolatinio zyzimo, supratau, kad be galo pavargau. Ir vieną dieną man nervai neišlaikė. Kai jis nežinia kodėl vėl pradėjo verkti, supykusi aprėkiau ir išlėkiau į kitą kambarį. Ten, atsigulusi ant sofos, pakišau galvą po pagalve ir pradėjau niūniuoti kažkokią dainelę, kad negirdėčiau to įkyraus verksmo. Vaikas verkti vis nesiliovė. Po pusvalandžio grįžau. Pagriebiau jį iš lovytės ir, numetusi ant lovos, pradėjau purtyti šaukdama. „Liaukis pagaliau rėkti! Jeigu nesiliausi, išmesiu tave per langą!“
Tuo metu net nesuvokiau, ką dariau. Nesupratau, kad galiu stipriai jam pakenkti. Po kelių tokio purtymo minučių man dingęs protas pagaliau grįžo. Paėmiau ant rankų jau sunkiai nuo verksmo kvėpuojantį sūnų ir ramindama pradėjau nešioti po kambarį. Tai buvo pirmas kartas, kai skriaudžiau savo vaiką. Deja, ne paskutinis. Nuo artimųjų savo nuovargį ir išsekimą slėpiau. Bijojau, kad palaikys netikusia motina. O kad kartais purtau, šaukiu ir šiurkščiai stumdau vežimėlį su kūdikiu po kambarį, neprisipažinau net ir Dievui. Vyras iš pradžių bandė padėti, bet greitai pavargo kaltindamas mane, kad nemoku auginti vaiko. Nenorėdama sukelti jo nepasitenkinimo, ypač naktimis, visada išeidavau su verkiančiu sūnumi į kitą kambarį. Bėgo laikas. Sūnus darėsi vis judresnis ir neramesnis. Suvaldyti jį be fizinių bausmių kartais būdavo beveik neįmanoma. Bent man tada taip atrodė. Aplinkiniai didindavo įtampą komentarais ir siūlymais dar stipriau užtvoti neklaužadai per užpakalį. Su užuojauta linkčiodami galva aiškino, kad iš šio vaiko jau nieko gera neišeis ir užaugęs jis taps mažų mažiausiai banditu. Kuri motina to norėtų? Aišku, nė viena. Manydama, kad gal iš tikrųjų nemoku auklėti, bausdavau sūnų vis labiau. Kartą sūnus, būdamas maždaug penkerių metų, neatsiklausęs išėjo iš mūsų namo kiemo. Kokį pusvalandį jo ieškojau, kol radau. Kai grįžome namo, jis pasislėpė nuo mano pykčio protrūkio po mažu staliuku. Negalėdama jo iš ten ištraukti, stipriai patraukiau tą staliuką į šoną ir užgavau sūnui galvą. Dar, lyg to būtų mažai, nekreipdama dėmesio į verksmą ir skundą dėl skaudamos galvos, įgrūdau į kampą.
Po kiek laiko pastebėjau, kad sūnus keistai nutilo. Nuėjau pasižiūrėti ir pamačiau jį miegantį. Pakėliau ant rankų ir nunešiau į lovą. Kad kažkas atsitiko negera, supratau tik vakare, kai nesugebėjau vaiko pažadinti. Iškviečiau greitąją pagalbą ir mus išvežė į ligoninę. Ligoninėje gydytojai sūnui nustatė smegenų sukrėtimą. Prijungė lašelinę ir liepė stebėti. Į klausimą, kaip tai atsitiko, atsakiau, kad netyčia pargriuvo ir užsigavo. Vaiko ištardyti tada nepavyko, nes jis nuolat miegojo. Ta naktis buvo pati sunkiausia mano gyvenime. Nesitraukiau nuo sūnaus nė minutei. Prieblandoje glostydama jam plaukus ir rankutes su ašaromis akyse tyliai prašiau atleidimo. Nekenčiau savęs ir savo prakeikto gyvenimo! Žinojau, kad jeigu jis neatsigaus, aš mirsiu kartu. O jeigu atsigaus ir papasakos, kad tai aš kalta dėl sužalojimo, vis tiek mirsiu. Negalėsiu ištverti minties, kad jis iš manęs bus atimtas. Iš tikrųjų labai mylėjau savo vaiką ir neįsivaizdavau gyvenimo be jo.
Atėjo rytas. Sūnus atsimerkė ir nusišypsojo. Stipriai jį apkabinau, lyg tai būtų paskutinis kartas, pabučiavau ir apsiverkiau. Gydytojui vaikas tada taip ir neprisipažino, kas jam atsitiko. Pasakė, kad pats pargriuvo. Nežinau, kodėl jis taip pasielgė, – neprisiminė, o gal tiesiog nenorėjo skųsti mamos. Man dabar gėda prisipažinti, bet esu labai dėkinga jam už tai. Po to įvykio mūsų gyvenimas smarkiai pasikeitė. Mes daugiau niekada nesipykstame ir esame geri, neišskiriami draugai. Pati dabar stebiuosi, kodėl taip kvailai anksčiau elgiausi? Kodėl šitaip jį bausdavau? Kam reikėjo mums abiem tokios skaudžios pamokos? Baigdama šį pasakojimą norėčiau kreiptis į visus šiuo metu vaikučius auginančius tėvus ar tik besiruošiančius jais tapti. Niekada nebauskite vaikų! Nedarykite tokios nedovanotinos klaidos, kokią kažkada padariau aš. Nepakeliama žinoti, kad vos nenužudei savo vaiko. Tikrai labai sunku gyventi su šia mintimi ir tokia našta širdyje. Sąžinė negailestingai graužia iš vidaus neleisdama džiaugtis gyvenimu.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
