Už tai, kad netyli, jos, žinoma, gauna „atpildą“: dar didesnį smurtą, dalies visuomenės pasmerkimą, artimųjų pagiežą ir vaikų tylias siaubo ašaras. Netgi mirtį... Bet niekas nedrįs pasakyti, kad ji „durnė, pati kalta ir gavo, ko nusipelnius“. Ką jautė mano vaikai, neaptarinėsiu, pasakysiu tik tiek, kad jie buvo maži, bet ne tokie maži, kad viso to neatsimintų, ir matė jie, kaip bebūtų gaila, tikrai daug.
Nuo ko viskas prasidėjo? Nerašysiu smulkmenų, tačiau prasidėjo nuo pat pradžių. Kas ta pradžia? Tai tuomet, kai jau esi JO teritorijoje. Kadangi mylime tą vyrą, tai daugelį „menkaverčių“ dalykų nepastebime arba atleidžiame. Manai – juk visi mes turime trūkumų ir charakterio savybių, juk su laiku nusigludinsime.
Tuo metu tokio dalyko kaip vedybų sutartis nebuvo (ji atsirado vėliau), o mano įsitikinimu, tarp mylinčių žmonių, kurie žengia į ateitį kartu, jokių sutarčių neturėtų būti. Bet gyvenimas ir statistika, taip pat patirtis rodo ką kita. Pasirodo, toji sutartis šiek tiek pristabdo galimą smurtautoją arba jis niekada nesirenka tokio įsipareigojimo kaip santuoka. Tiesa, tokios bėdos dažniausiai liečia moteris, kurios pasirenka ne karjerą, pinigus ir laisvę, o šeimą ir vaikus.
Taigi toje JO teritorijoje, pasirodo, atsiranda ir JO „taisyklės“. Aš tik po kelerių metų susivokiau, kad tokios gali egzistuoti XIX amžiuje. Susivokiau tada, kai gavau pirmąjį smūgį į galvą... Kai gyvenimas pavirto bokso ringu...
Kokios tai taisyklės?
1. Jei moteris nedirba, augina vaiką (tebūnie – vaiką ji augina iki dvejų metų), o JIS tuo metu yra šeimos maitintojas. Idealiausia, kad moteris būtų namuose, darytų visus namų ruošos darbus, žinoma, nueitų į parduotuvę ir pan.
2. Visada tinkamai priimti JO gimines ir draugus.
3. Jei gyveni nuosavame name, kiemą taip pat prižiūri pati.
4. Lankyti savo gimines ir artimuosius kuo rečiau, idealiausia – išvis pas juos nevažiuoti.
5. Tavo draugės ir draugai JO namuose – nepageidaujami.
6. Jei tai yra JO namas / butas, tu į jį teisių neturi.
7. Po ilgų atostogų (turima omenyje vaiko auginimą), jei sugalvojai dirbti, būtų pageidautina persigalvoti ir daryti tai, kas priklauso.
8. Nebandyk niekam skųstis, nes niekas tavim nepatikės.
9. Jei bandysi bėgti, AŠ tave surasiu.
10. Jei tau vis dar atrodo kitaip, AŠ tave „sulaužysiu“.
11. Nevaidink nuskriaustosios – pati MANE tokiu ir padarei.
12. Nori skyrybų? O AŠ nesiskirsiu.
13. Ką norėjai, tą ir gavai.
Prie kiekvienos „taisyklės“ būtų krūvos situacijų, kaip tai veikia. Eiliškumas neturi reikšmės. Pažeidus bet kurią iš jų, pirmiausia gausite psichologinį sužlugdymą: kad esate niekas ir nieko neturite, nemokate gyventi ir pan. Kitaip tariant, vyras – padėties šeimininkas, nes jis TURI. Vėliau seka smurtas, jo, deja, išvengti nepavyks.
Aš tas taisykles vieną po kitos visas pažeidžiau. Daug laiko analizavau tą praeitą mėsmalę, ar galėjo būti kokia nors išeitis (išskyrus palikti tokį vyrą), deja, teko pripažinti tik tiek, kad galėjo būti tik dar blogiau.
Visi užduoda tą patį nuvalkiotą klausimą: kodėl, vos tik prasidėjus smurtui, aš jo nepalikau. Kai žmogų myli ir juo tiki, labai sunku patikėti tuo, kas vyksta. Tiki tuo, kad jis suklydo, vėliau supranti, kad jis turi problemą savyje, tuomet bandai padėti, t.y., kalbėtis, aiškintis, kodėl ranką pakėlė, jei sako, kad myli tave be proto. Tas pasakymas „be proto“ su laiku pradeda gąsdinti. Dar pasikapsčius, atrandi, kad jo vaikystėje tėvas mušė mamą. Dar vėliau supranti, kad gydyti jo vaikystėje patirtas žaizdas jau per vėlu.
Tie, kas bando šerti mūsų moteris utopijomis, neva yra instancijų, galinčių jums padėti, meluoja. Nei krizių centrai, nei policija neišsaugos jūsų 24 valandas per parą. Bet koks žmogus, bandantis jus užstoti, taps smurtautojo priešu, o jūs pati tapsite „prakeikta kale“, kuri bando jį perauklėti. Neduokdie, jūsų mylimasis turi problemų su alkoholiu... Gali būti, kad niekas ir nebespės jums padėti. Tačiau negeriantis smurtautojas yra kur kas baisesnis, nes viskas vyksta tyliai, rafinuotai, niekas iš jūsų aplinkos net nežinos, ką jums tenka patirti. Supras tik gerokai vėliau, kuomet nuslėpti nelabai išeina.
Kodėl mano toks nusistatymas prieš tuos, kurie neva bando užkirsti kelią smurtui šeimoje? Tiesiog – išvedinėti teorijas, kaip padėti nukentėjusioms nuo vyrų moterims, yra gana nesunku, tačiau praktiškai tai nepasiteisina. Galima diskutuoti ir žadėti, kaip elgtis, kur kreiptis. Lengva taip postringauti, kai neturi apie tai „žalio supratimo“ ir niekada to nepatyrei.
Iš savo patirties galiu papasakoti. Beje, tai jau buvo tas laikotarpis, kai nebebuvo, ką prarasti, kai nebebijai nei JO, nei skausmo, nei mirties, tiesiog viskas tiek užvirę, esi tiek mušta, kad eini va bank: arba aš ir vaikai iš šito š... išplauksim, arba ne. Tai yra laikas, kuomet išdrįsti paskambinti policijai, ko, beje, jūsų brangusis neatleis. Tiesa, aš buvau iš tų moterų, kurios mušamos ilgai laikosi, t.y., kai trumpam prarandi sąmonę, krenti ir vėl keliesi. Patarimas kitoms – niekada taip nesielkite, nes taip jus gali ir užmušti.
Aš tąkart apdaužyta buvau išmesta į lauką, buvo žiema. Vyras buvo blaivus. Iškviesta policija atvyko po pusantros valandos. Atvykę du gerai sudėti pareigūnai pareiškė: „Na, tai veskit, rodykit, kur tas jūsų vyras“. Vaizdas buvo toks: durys atrakintos, vyras ant sofutės žiūri televizorių. Kadangi JO papasakota versija, aišku savaime, buvo visiškai kitokia („aš ją per duris palydėjau už rankos“) ir dar atsiprašė, kad kvailė žmona sutrukdė brangų pareigūnų laiką, man buvo pasiūlyta parašyti pareiškimą, jei aš turiu kokių nors pretenzijų savo sutuoktiniui.
Po tokio sistemos akibrokšto, supratau, kad laukti pareigūnų pagalbos yra rizikinga. Gali nesulaukti arba likti kvailės vietoje. Už tą policijos iškvietimą aš atsiėmiau šimteriopai, tik vėliau. Aš bėgdavau ir vėl grįždavau. Kaip mušamas šuo, kuris vis tiek pareina. Netoli įvykius stebėdavo kaimynai, tačiau niekada nebandė sustabdyti to, kas vyksta.
JO pykčio proveržiai dažnėjo. Mūsų šuo, kuris buvo geriausias vaikų draugas, ir tas kentėjo. Kartą vaikams matant JIS pakorė mūsų šunelį ant medžio šakos. Išgirdau, kaip vaikai kieme klykia, lėkiau pro duris, šuo kilpoje trūkčiojo, griebiau šunį, per stebuklą jis išsinėrė iš kilpos, pasikišau jį po savimi. O tuomet sekė rankų ir kojų smūgiai – į galvą, šonus, kur papuolė. Smūgių laviną nustelbė sūnaus klyksmas: „Tėveli, baik!“
Išvežiau vaikus pas mamą. Praėjus porai savaičių, teko kreiptis į ligoninę. Smūgių lavina vėl už tai, kad atėmiau iš JO vaikus ir bandymas telefonu surinkti 112. Telefoną tąkart iš manęs atėmė, smūgių buvo tiek, kad buvau nebepanaši į save. Atsidūrus ligoninėje, medikai apie mane pranešė policijos nuovadai. Užsuko kažkokią bylą, kuriai vis viena trūko kažkokių įrodymų. Todėl JIS liko ne tik nenubaustas, bet ir likom neapsaugoti mes – aš ir vaikai.
Ieškojau pagalbos Moterų krizių centre. Man reikėjo realių atsakymų, ką man iš tiesų dabar daryti, nuo ko pradėti ir kur pasidėti, nes, įtariau, būsiu persekiojama. Centre man pirmiausia pasiūlė psichologo pagalbą. Nuėjus ten, tai buvo toks sausas pašnekesys, koks būna surašytas aukštomis materijomis psichologijos vadovėliuose. Ir pasiūlyta tolimesnė pagalba, tačiau mokama. Dar tame centre buvo pasiūlyta įvairių kursų užimtumui. Viešpatie aukštielninkas! Man pagalbos reikėjo, žinių, kaip apsaugoti save, vaikus ir savo artimuosius, netgi draugus nuo sutuoktinio, kuris buvo užsukęs mūsų medžioklę, netgi turėjo draugų, kurie jam pritarė ir padėjo, o jie man kursus siūlo! O aš tuo metu dirbau. Apie tai, kur man pasidėti ir kur gyventi, išvis kalbos nebuvo.
Keistai nuskambės, bet po visko, ką patyriau, kažkurį laiką buvau kaip robotas. Viską dariau be jokių emocijų. Ką pirmiausia padariau, tai padaviau dokumentus skyryboms. Privačiai, nes vaikščioti per instancijas pamėlusiu veidu ir prašyti nemokamos teisinės pagalbos neturėjau jėgų. Buvo susidūrimų su JUO, buvo begalės skambučių – ir meilių, ir grasinančių, liepiančių ir maldaujančių grįžti, neardyti šeimos.
Baimė praėjo, pyktis taip pat. Žinojau, kad jei sustosiu, padarysiu klaidą, todėl dirbau, ėjau, dariau, ką privalėjau nesidairydama atgal. Ir savo išlaukiau. Tiesa, skyrybų procesas nebuvo mielas, teko jį praeiti pačiai vienai, nes JIS tiesiog išvažiavo į užsienį. Į jokį turtą nepretendavau, nes jo, pasirodo, niekada ir nebuvo. Aštuoni santuokos metai man davė storą storą odą, kurią vargiai ar kas bepažeis.
Jis kažkur Anglijoje ar Škotijoje, kažkur juodojoje rinkoje „aria“, ir Feisbuke didžiuojasi savo poelgiu. Vaikais nesidomi ir, žinoma, materialiai neprisideda. Šiandien JO pozicija tokia: „Tegul pajungta, ką reiškia, ant savo užpakalio gyventi“. Suprask, kad kol gyvenau pas JĮ, buvau našta, kurią JIS neva mylėjo, tik tos meilės nesupratau ir nenorėjau suprasti. Neva gyvenau ne taip, kaip reikia.
Linkiu visoms moterims, kurios galbūt dabar kenčia smurtą, stiprybės, drąsos ir begalinio noro gyventi laimingai. O kodėl taip kartais nepasiseka, kodėl ne Tą pasirenkam, niekas to nežino. Nėra jokių teorijų, jokių požymių, kuris žmogus geras, kuris ne. Gyvenimas įvairus ir spalvotas, bet tai nereiškia, kad jame nebus juodos spalvos.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
