Mūsų mergytė buvo rėksniukė. Kadangi gyvenom pas vyro tėvus, anyta (būtent ji) nuolat būdavo labai nepatenkinta. Teko daug iškęsti – jos nuotaikų kaitą, patyčias, užgauliojimus. Kai dukrai suėjo dveji metukai, vyras po paskelbto ultimatumo – arba aš, arba motina - sutiko išsikraustyti.
Išsinuomojom butą, po metų gimė sūnus. Tais pačiais metais persikraustėm gyventi į nuosavą būstą. Atrodė, pagaliau pradėsim gyventi savo (o ne uošvių) gyvenimą. Deja... Vyras pakeitė darbą, atsirado daugiau laisvo laiko. Nežinau, iš kur, vienas po kito pradėjo atsirasti seni draugai. Prasidėjo išeidinėjimai iš namų.
Grįždavo vos pastovėdamas ant kojų trečią, penktą valandą ryto. Nors nebuvo iš tų tyliųjų, kurie vos pasiekę lovą užmiega, tačiau džiaugiausi, kad bent vaikai nieko negirdi ir nemato.
Bet laikas, bėgo, vaikai augo. Viską laikyti paslaptyje tapo neįmanoma. Jis prisigerdavo vos tik pasitaikius progai – ar svečiuose, ar namuose – nesvarbu. Sėdėdavo vienas ir gerdavo. Gerdavo ir triukšmaudavo. Vis sakydavo, kad ne iš gero gyvenimo. O kuo jis buvo blogas, dar ir šiandien neaišku.
Daug kartų teko tiesiog bėgti iš darbo namo, nes grasindavo pasikarti, pasipjauti. Vaikams sakydavo, jog parėję iš mokyklos ras jį kraujo klane arba kilpoje. Belaukdama pareinant po eilinių išgertuvių, slėpdavau visus diržus, virveles, peilius. Daug kartų net ir jo tėvai ateidavo jo apraminti, nes aš nežinodavau, ko griebtis, o vaikai klykdavo iš siaubo.
Kiekvieną kartą išsiblaivęs žadėdavo, jog tai buvo paskutinis kartas, atsiprašinėdavo, bet niekas nepasikeitė.
Kol vieną vakarą, kai vaikų nebuvo namie, jis pakėlė prieš mane ranką. Išsigandau. Pabėgau pas draugę. Atrodė, jog po šio įvykio jis apsiramins. Klydau. Nepraėjus nė mėnesiui, jis mane taip sumušė, jog spardoma ir smaugiama tik spėjau pagalvoti, jog taip ir nespėjau atsisveikinti su vaikais. Buvau visa mėlyna.
Į policiją nesikreipiau – maniau, kad daugiau tai nepasikartos. Aišku, tiek jis, tiek jo motina kaltino mane, kad pasirodžiau darbe, kad buvau pas medikus (turėjau nedarbingumą). Pasak jų, turėjau niekam nesirodyti.
O kur ir kaip man pasislėpti? Juk visą mėnesį vaikščiojau spalvotu veidu, net storas makiažo sluoksnis negelbėjo. Po šio įvykio sekė antras, trečias, ketvirtas. Skilę šonkauliai, mėlynės ant viso kūno, nemigo naktys tiek man, tiek vaikams. Į mokyklą eidavo išsigandę, neišsimiegoję.
Vieną vakarą dukra iškvietė policiją. Surašė protokolą, įvyko teismas, gavo nuobaudą metams.
Spaudimas atsiimti pareiškimą buvo iš abiejų – tiek jo, tiek jo motinos. Bet šįkart nenusileidau. Supratau, kad su tokiu žmogumi gyventi nebegalėsiu. Spjoviau į viską, ir su vaikais išėjome.
Pagyvenau kelias dienas pas draugę, vėliau išsinuomojau butą. Pirmieji du mėnesiai buvo labai sunkūs – terorizavimas, šantažavimas ir pan. Grasinančio turinio žinutės nuo ryto iki vakaro. O kartais ir naktimis...
Nuo to laiko praėjo beveik treji metai. Išsigydžiau sielos ir kūno žaizdas, pagaliau naktimis miegu ramiai, nepabundu nuo menkiausio krepštelėjimo. Prieš pusantrų metų sutikau žmogų, kuris man labai daug padeda. Mano paaugliai vaikai jį myli. Nors aš niekad nedraudžiau, su tėvu jie bendrauja minimaliai.
Šiuo metu vyksta skyrybų procesas. Žinau, kad nebus lengva, bet dabar aš stipri, ir jaučiu aplinkinių palaikymą.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
