Neatskleisiu visko, nes tikrai nenoriu, kad smurtautojas, mano aplinka atpažintų mano istoriją. Juk aš dar turiu gyventi, pasirūpinti savimi, vaikais. Viešumo man mažiausiai reikia.
O prasidėjo viskas prieš kelerius metus. Esame, iš pažiūros, ta nepriekaištinga šeima. Vyras ir žmona, išsilavinę žmonės, turintys darbus, auginantys vaikus.
Nesuklysiu ir neperdėsiu sakydama, kad prieš kelerius metus mano vyrui sutriko psichika. Kelis mėnesius išgyvenau košmarą: bėgau iš namų, kreipiausi į daugelį institucijų, kurie turėtų padėti ir ginti žmogų.
Tačiau buvau ir esu pati kaltinama nebūtais dalykais. Be galo daug kartų girdėjau grasinimus nužudyti, patyriau fizinį smurtą, o psichologinį smurtą jaučiu ir dabar. Kai mano vyrui rodėsi nebūti dalykai, kai jis mane kas dieną kaltindavo nebūtais dalykais, smurtaudavo, šantažuodavo, aš ieškojau pagalbos. Patikėkit manim, ieškojau.
Kreipiausi į policiją, aiškinau situaciją, kad mano vyrui vaidenasi, kad jam kažkas negerai. Policija buvo susitikusi ir su vyru. Po šio susitikimo man buvo paaiškinta, kad nieko blogo tame žmoguje jie nemato, neva jis normalus žmogus. Taip - nes jis viešumoje elgdavosi visiškai kitaip, viską neigdavo, sakydavo, kad čia tik šeimyniniai ginčai ir tiek.
Žinot, po kelių policijos pareigūnų žodžių, tokių kaip „ar jūs suprantate, kad jei parašysite prieš vyrą pareiškimą, jis gali prarasti darbą ir negalės išlaikyti vaikų, jūs jam sugadinsit gyvenimą“, „žinot, aš irgi pavydėčiau tokios gražios žmonos“ arba „kai vyras jus sužalos, kad matytųsi, tik tada mes galėsim jį išsivežti“. Po šių kelių pasisakymų supratau, kad policija man nepadės.
Kreipiausi į psichiatrines ligonines, be galo daug kartų pabėgusi į lauką skambinau 112. Verkiau, maldavau padėti. Aiškinau, kad mano vyrui vaidenasi nebūti dalykai, kad jis man grasina. Visur skambėdavo vienas klausimas: „Ar jūsų vyras sutiks važiuoti į ligoninę?“. Aišku, kad atsakymas buvo NE. Kaip jis gali sutikti, jei jis jaučiasi sveikas ir įsitikinęs savo teisumu.
Kreipiausi ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kreipiausi ten, nes vaikams tokioje aplinkoje negalima gyventi. Matant, kaip žeminama jų motina, girdint nuolatinius grasinimus. Ir žinot, ten sulaukiau tik palinkčiojimo galva, kaip baisu. Siuntimo pas psichologus ir patarimo pabėgti iš namų pas artimuosius.
Tarp kitko, šio paskutinio pasiūlymo - pabėgti iš namų pas tėvus, artimuosius, sulaukiau daug kur. Pikta, kaip galima siūlyti tokį dalyką. Pabėgt kažkur nuo problemų, lyg tai išspręstų ką nors. O vaikų mokykla: ar jie neturi lankyti mokyklos, kodėl dėl tėvo smurto jie turi atsisakyti savo draugų, aplinkos ir bėgti kažkur kitur? Kodėl aš turiu palikti su vaikais savo namus ir bėgti? O svarbiausia - aš nenoriu ir neturiu kur bėgti.
Taigi, po visų kreipimųsi į daugelį institucijų, kurios viešai deklaruoja ginančios žmogų, moteris, ir sulaukusi tokios pagalbos, nutariau, kad man beliko pasikliauti tik savo „angelu sargu“. Ir taip jau gyvenu kelerius metus. Išmokau atpažinti beprasidedantį vyro agresijos proveržį. Išmokau tylėti. Išmokau verkti tyliai, niekam nematant. Išmokau šypsotis dar daugiau, kai širdis, kūnas bijo ir kenčia. Išmokau gyventi su nuolatiniu šantažu, kaltinimais, psichologiniu smurtu.
Kodėl nesiskiriu? Taip, tai - daugeliui žmonių ir man pačiai kylantis klausimas. Nes šiuo metu mano gaunamos pajamos žemesnės už minimumą. Neaiškinsiu, kodėl šiuo metu mano pajamos tokios, nes tai - tik žingsnis viešumo link, o mažiausia noriu, kad šią istoriją pastebėtų ir atpažintų kas nors iš mano aplinkos.
Jei skirčiausi, tokioje situacijoje teismas man nepaliktų visų vaikų, nes aš paprasčiausiai neturiu kaip juos išlaikyti. Skiriantis reikėtų pardavinėti būstą, pardavus būstą tektų grąžinti bankui paskolą ir eiti į gatvę. Iš pašalpų nesiruošiu gyventi ir, tikiuosi, neteks.
Daug gyvenime pasiekiau, ir aukštąjį mokslą baigiau, ir gerą darbą turėjau, ir buvau gerbiamas darbuotojas.
Ir, aišku, kita priežastis, kodėl nesiskiriu, kad be galo daug kartų girdėjau iš savo vyro, jog būsiu sunaikinta. Daugelis pasakys, kad tai - tik grasinimai, kad daugelis vyrų taip grasina, bet neįvykdo grasinimų. Kažkur skaičiau statistiką, kad iš 100 tokių grasinimų, 99 lieka tik grasinimais. O kas užtikrins, kad aš būsiu viena iš tų 99 laimingųjų, o ne ta 1 iš 100, išėjusių anapus. Taigi taip ir gyvenu su vaikais, priklausoma finansiškai nuo vyro.
Daug metų gyvenau laimingą šeimyninį gyvenimą, jaučiausi mylima, gerbiama. Daug metų buvome tikras pavyzdys ir tuo labai didžiavausi. Man pačiai vis dar neįtikėtina ir atrodo lyg sapnas, kaip gali viskas apsiversti aukštyn kojomis taip staiga ir netikėtai.
Man pačiai nesuprantama, kaip taip galėjo atsitikti mums, rodos, vienas kitą be galo mylėjusiems. O kartais keliu sau klausimą - nejaugi per tiek santuokos metų nepastebėjau ar nenorėjau matyti savo sutuoktinyje slypinčio despoto, nejaugi tiek metų nepastebėjau tiksinčios „bombos“. Daug analizuoju save, savo gyvenimą, daug užduodu sau ir kitiems klausimų, tik atsakymų nerandu - vien klaustukai ir nežinia.
Bet esu kovotoja iš prigimties. Daug kovojau, kad turėčiau gerą padėtį visuomenėje. Ir žinot, niekas nepatikėtų: nei bendradarbiai, nei pažįstami, nei draugai (išskyrus keletą, kurie žino tikrą situaciją), nei giminės, kad aš taip gyvenu. Gyvenu dvigubą gyvenimą. Visuomenėje esu išsilavinęs, gerbiamas žmogus, gera mama, graži moteris, lojali, protinga darbuotoja. O namie esu paskutinė šiukšlė, patyčių objektas, kilimėlis prie durų kojoms nusivalyti. Ir nieko kol kas negaliu pakeisti.
Tačiau žinau, kad dar gyvensiu, žinau, kad dar sugebėsiu išlipti iš šios duobės. Žinau ir keliu sau tokį tikslą, kad vėl pradėsiu dirbti, o gal ir darbą pakeisiu, kad uždirbčiau tiek, kad galėčiau išsiskirti, išlaikyti viena namus ir vaikus. Uždirbti tiek, kad galėčiau pasisamdyti gerą advokatą ir išsiskirti, o jei bijosiu grasinimų, galiausiai turint pinigų pabėgti. Tikiu savo jėgomis, savo rankomis pakilsiu, atsistosiu ant kojų ir vėl gyvensiu.
O pabaigti norėčiau tokiu moralu: jūs, įvairios institucijos, nieko negalite padaryti. Ir kaskart išgirdus, perskaičius antraštes, tokias kaip „Vyras subadė, nužudė savo žmoną“ pagalvoju - šį kartą ne aš. Kiek kartų išgirsime, kad garsus šachmatininkas nužudė savo žmoną, moteris neprisikvietė pagalbos nuo smurtaujančio vyro, mat kai atvyko policija, ji jau buvo nužudyta.
Kiek kartų turėsim išgirsti tokias istorijas, kad pagaliau imtumėmės tikros pagalbos, tikrai ginti moteris nuo smurtaujančių vyrų? Ar eilinį kartą nurašysim viską į policijos suvestines, palinguosim visi galvas, kad štai - kokia graži šeima buvo, o, pasirodo, jie turėjo problemų, paskelbsim vėl kelias akcijas „Mes prieš smurtą šeimoje“, parašysim kelis straipsnius, ir tiek.
Aš nežinau recepto, kaip man kovoti su tokiu smurtu, kaip kitoms išsilavinusioms moterims kovoti su tokiu pažeminimu, aš nežinau, ką jums patarti, aš nežinau...
Tik žinau, kad atsistosiu ant kojų, vėl iškelsiu galvą aukštai, kad tik laiko klausimas, kada išsiskirsiu. Žinau, kad aš viena ir kažkaip viską išgyvensiu, ir vėliau ar ankščiau baigsis šis kankinantis teroras. Žinau, kad kažkada viską pamiršiu ir vėl nebijosiu rytojaus, ateities, ir vėl galėsiu džiaugtis kiekviena diena.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
