Kažkada deivė Atėnė įmetė į teismo urną lemiamą baltą akmenėlį, išteisinusį herojų Orestą, kaltą dėl motinos nužudymo. Nuo tada įsigalėjo patriarchatas, ir motinžudystė tapo pateisinama. Šiai sakmei jau jau daugiau nei du su puse tūkstančio metų, o vis dar gimsta patriarchato dukros, pateisinančios vyrų smurtą prieš moteris – atitinkamai prieš save, savo motinas, seseris, dukras.
Tikime pozityvia visuomenės raida, kolektyvinės sąmonės gebėjimu reflektuoti save, permąstyti jau priimtus sprendimus bei atsisakyti žalingų lyčių vaidmenų stereotipų. Šis tikėjimas ir skatina aktyviai veikiančias feministes dalyvauti kuriant viešąjį diskursą, inicijuoti įstatymus, dalyvauti juos įgyvendinant ir nenuilstamai, dažnai neatlygintinai, teikti pagalbą kitoms moterims, kažkuriuo savo gyvenimo momentu atsidūrusioms mažiau palankioje padėtyje. Ir visa tai - nepaisant nuožmios ir nepelnytos kritikos, kurią niekuo nerizikuodamos taip dosniai žarsto patriarchato meilutės.
Bet pasižvalgykime po šios kritikos ir kritikių pasaulį iš arčiau, nes patriarchato dukros – tai taip pat ir mūsų dukros, motinos ir seserys.
Sunku padaryti mūsų visuomenėje moterų žmogaus teisių gynėjos karjerą, bet lengva, pasirodo, daryti karjerą atvirkščiai: jei savo beviltiškais, jokios objektyvios kritikos neatlaikančiais pasisakymais trimituoji neapykantą sau, nes pati esi moteris, turi visas galimybes lengvai patekti į viešą informacinę erdvę. Patriarchato sąmonei esi ne tik moteris, bet ir gera moteris – tai yra, pati pasiruošusi susinaikinti.
Sakoma, kad kiekviena moterų karta viską turi pradėti iš naujo. Galbūt, kai išsisklaido iliuzijos, kai suprantama, kad pasirinkta tokia saugi, regis, patriarchato meilutės pozicija neapsaugo nuo moters dalies ir dalios patriarchalinėje mūsų visuomenėje – stiklinių lubų darbe, seksualinės prievartos santuokoje, tavo vaikų, mergaičių ir berniukų, patiriamos grėsmės iš tų pačių plėšrūnų, kurių egzistavimą taip entuziastingai neigei laikraščių puslapiuose...
Deja, bandymai save įtikinti, kad vyrų smurtas prieš moteris – tai tik feminisčių išmislai, vėl ir vėl baigiasi liūdnai ne kokiam visuomenės liūtui, į kurio urvą grakščiu žingsniu įžengia romantiškoji gazelė, bet, o varge, jai pačiai. Spjauti į šulinį nepataria liaudies išmintis, bet kaip noriai tos išminties nepaisoma, kažin kodėl?
Jau ne kartą esu sakiusi, kad kipšas Sovietų Sąjungoje daugiausia išlošė iš to, jog viešai buvo teigiama, kad jo nėra. Kokie šėtoniški darbai buvo dirbami tuo metu, dabar jau plačiai žinoma. Ar ne tokioje pačioje aklo neigimo situacijoje dabar esame su lytimi susijusio smurto atžvilgiu? Nes kaip paaiškinti tą faktą, jog matydami prieš save skaičius, iškalbingiausiai bylojančius, kad 98 proc. nukentėjusiųjų yra moterys, lyg apžavėti nelabojo kerų, kartojame – moterys tokios pat smurtautojos, pagalbos reikia ne moterims, bet vyrams? Ir tai - konferencijoje, kurioje, kaip buvo sakyta, dalyvauja Seimo nariai, aukšti Policijos departamento pareigūnai, akademinės visuomenės atstovai? Beje, pastarieji ir pademonstravo lengvabūdiškiausią problemos traktavimą, lyg jiems į akį ir širdį būtų tikrai jau patekęs tas kipšo veidrodžio krislelis...
Kai jaunosios patriarchato meilutės džiugiai strykčioja po pasaulį kaip po didelę žydinčią pievą, senoms vilkėms neretai norisi užsidengti žilą snukį letenomis ir garsiai kaukti. Kokie šansai, kad tokia meilutė atpažins pirmuosius smurto požymius, kontroliuojantį partnerio elgesį, siaurėjantį apsiausties ratą, kai blogais tampa visi tie, kas tą moterį remia, kai partnerį erzina ir pykdo kiekvienas jos savarankiškas sprendimas, kai ji nejučia ima vengti, pati nesuprasdama kodėl, pernelyg įdėmaus partnerio žvilgsnio, ima nervingai žvilgčioti į laikrodį, jei pasitaiko užtrukti kelyje iš darbo namo, nes, nejučia, į jų santykius jau įsiskverbė nepaaiškinamos grėsmės nuojauta, ir ji tampa vis realesnė, vienam iš jų dviejų jau senokai pasisavinus teisę nuspręsti už juos abu, tai yra – ir už ją.
Ir štai didžioji patriarchato apologetė pati ima suvokti, kad jos gyvenimas sukasi smurto ratu – socialinio, ekonominio, emocinio... Gerai, jei ne fizinio ar seksualinio... Ir dar geriau, jei tik prieš ją, ne prieš jos vaikus. O juk 63,3 proc. Lietuvos moterų apklausų metu pasako, kad patyrė savo partnerio ar sutuoktinio smurtą, tai ar jau gavote garantiją, kad patenkate, ir visada pateksite, ir visos jums artimos moterys, kurių gerove esate suinteresuota, visada pateks būtent į tuos trisdešimt kelis procentus? Ir ką gi tai reiškia? O tai ir reiškia, kad smurtas ir smurto patirtis yra vienareikšmiškai susiję su lytimi. Užtenka tiesiog būti moterimi, kad jį patirtum.
Bet jei tokios garantijos neturite ir smurto ratas jus vis dėlto įsuktų, nesivaržykite, kreipkitės! Anonimiškai ir absoliučiai kompetetingai suteiksime jums specializuotą kompleksinę pagalbą. Tikrai nepasiteiravusios, kokia moteris į mus kreipiasi, kiek rimtų ir mažiau rimtų klaidų ji padarė viešame ar privačiame gyvenime. Nes tai ir yra feministinis specializuotos pagalbos modelis – jūs esate tokia pat moteris, kaip ir mes. Ir jums galioja tie patys dėsningumai, kiek besistengtumėte pateisinti ir paneigti vyrų smurtą prieš moteris, pasiliekate gyventi visuomenėje, kur 98 proc. smurtautojų yra vyrai, ir smurtas tarpsta, kaip jau sakyta, kas trečioje šeimoje.
Beje, mūsų 17 metų gyvuojančio Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centro, teikiančio specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą ir prievartą patiriančioms moterims, renkama statistika metai iš metų patvirtina, kad sutuoktiniai, ne sugyventiniai, absoliučiai dominuoja smurtautojų tarpe, taip sugriaudami mitą apie darnias lietuviškas šeimas.
Dar šiek tie apie pareigūnų konferenciją, į kurią, matyt, netyčia užklydote, nes, be karšto noro įžeisti, problemos analizės bet kuriuo, skaitančiąją publiką sudominti galinčiu kampu, jūsų rašinyje pasigendama. Jūsų rašinys rodo, kad pradedančiajam problemos suprasti ši konferencija nepadėjo. Ir vargu, ar galėjo padėti, nes pats jos formatas prišriubuotas taip, kad diskusija neįvyktų ir kitokią nuomonę turintieji pasisakyti negalėtų. O tada ir atsiranda pavojus nusišnekėti į pievas, siūlant – juokais ar iš rimtųjų – smurtą įveikti teikiant pagalbą smurtautojams ir paliekant likimo valiai šių nusikaltimų aukas – žinoma, visai atsitiktinai, moteris!
Čia ir mįslės įminimas, kodėl nebuvo pakviestos kalbėti moterų teisių gynėjos. Jos tik trukdytų įgyvendinti disfunkciškos patriarchalinės šeimos modelį, kuomet trūkstant išteklių, jie tuoj pat perdalijami smurtautojo labui. Ir visiškai nesvarbu, kaip jie bus išleisti. Juk ir jūsų jaunoje sąmonėje galioja dėsnis – jei parašyta "žmogus", reikia perskaityti vyras.
Įstatymas vadinasi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, atkreipkite dėmesį – apsaugos. O kiek gi dėmesio šioje konferencijoje buvo skirta apsaugai, smurto prevencijai bei pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims infrastruktūros stiprinimui? Reikėtų atsakyti, jog skirta nebuvo visai, jei neskaitysime originalaus pasiūlymo versti nėščias moteris laikyti kažkokį egzaminą, o neišlaikiusias bausti ekonomiškai, atitinkamai sumažinant valstybės išmokas, skiriamas kūdikiui gimus. Keistoka prevencija, tiesa?
Šioje konferencijoje buvo pamiršta paminėti ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje įstatymo yra įvardijamas kaip nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, kaip ir tai, kad trys pagrindiniai veikėjai, įvardijami įstatymo, yra policija, Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir Specializuotos pagalbos centrai, tad jiems galbūt ir būtų buvę prasminga diskutuoti ieškant geresnių tarpinstitucinio bendradarbiavimo galimybių.
Vėlgi, valstybė yra ar bent turėtų būti nukentėjusiojo pusėje, ypač, jei kalbama apie konstitucinių teisių užtikrinimą. Regis, apie tai taip pat nebuvo kalbama, iš esmės koncentruojantis ties smurtavusio asmens preziumuotais poreikiais. Štai tokiai schemai, iš esmės nepalankiai smurtą patiriantiems asmenims, t.y., 98 proc. atvejų būtent moterims, jūs paskubėjote pritarti savo naiviame rašinyje. Todėl atidėjusi kitus darbus, nusprendžiau jums atsakyti – iš jūsų atima, o jūs to nesuprantate.
O ar pastebite bent, kad jūsų rašinys parašytas patyčių tonu? O patyčios, kaip žinia - verbalinis smurtas. Patyčios visuomet būna nukreiptos į silpnesniuosius bendruomenės narius, ar bent tokiais laikomus, ir todėl visada tikisi likti nebaudžiamos. Prisijungti prie patyčių – anokia čia drąsa, o ir didelės išminties tam nereikia. Lengva yra prisidėti prie smurto kultūros, bet nelengva jai pasipriešinti. Todėl smurtui įveikti yra rašomi įstatymai, nes sveika visuomenė yra ir turi būti nukentėjusiojo pusėje, nepaisant jokių konjunktūros svyravimų. Ir derėtų apsispręsti, ką atakuojame – smurto kultūrą ar tuos, kurie bando ją pakeisti.
Efektyvi smurto prevencija galima tik sustiprinus nukentėjusiojo poziciją, apie tai bent trumpai, bet buvo užsiminta ir šioje konferencijoje, bet niekas niekada neįrodė, kad dėmesys ne aukai, o smurtautojui būtų pagerinęs nukentėjusiųjų, t.y., absoliučia dauguma atvejų moterų ir vaikų, gyvenimo kokybę. Kaip ir kitos mano bendražygės, kurių ilgamečių pastangų dėka buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, esu įsitikinusi, kad nesukūrus pagalbos infrastruktūros nukentėjusiesiems, švaistyti taip trūkstamus išteklius smurtautojams, yra protingumo ir proporcingumo principų nepaisymas.
Ir dar apie drąsą. Jei nesate kailinis žvėrelis, tai negalite gauti ir į kailį. Jei nesate šuniūkštis, tai negalite ir inkšti. O jei esate ori jauna moteris, tai greičiausiai gerbiate ir savo tetas. O jei taip, tai kodėl neprisiminus, kad visi tie žmonės, apie kuriuos taip nepagarbiai sau leidžiate kalbėti, taip pat kaip ir jūs laukia Kalėdų, dovanų iš artimųjų ir likimo, jie jums maloniai nusišypso užkliudę spūstyje, atsiprašo ir padeda pakelti nukritusį daiktą – kitaip tariant, yra tokie pat žmonės, kaip ir jūs.
Patyčių tonas nėra drąsa, jaunoji autore. Skirtingai nuo jūsų, kurios šmaikštavimai, būdami nukreipti į asmenis, nesiekia jokio bendro gėrio, tų, kuriuos jūs taip beatodairiškai kritikuojate, pasisakymai visada nukreipti į problemos, aktualios didelei visuomenės daliai, sprendimą. Tai nuosekli ilgametė kova, reikalaujanti ištvermės ir didelio geranoriškumo, kad galėtum tęsti, nors nuolatos susiduriame su sąmoningu, nesąmoningu ar pusiau sąmoningu sistemos pasipriešinimu, viešosios nuomonės inercija, institucijų arogancija, tiesiog aukštas pareigas užimančių asmenų susireikšminimu.
Tęsti šį darbą mus paskatina tik tai, ką mes žinome ir ko nežino dauguma – moterų istorijos ir supratimas, kad esame jų balsas, kad atstovaujame jų interesams, nes visuomenė dar nesukūrė tiek geranoriškos aplinkos, tokios saugios erdvės, kur jos pačios galėtų prabilti.
Patikėkite, tokie rašiniai kaip jūsų, smurtą ir prievartą patiriančias moteris tik atgraso išviešinti jų istorijas, o juk kiekvienas išviešinimas, nereikia nė sakyti, atitolina pragaištingos statistikos didėjimą, atitolina blogiausius scenarijus.
Mums, aktyvistėms, dar ilgokai gali tekti kalbėti kitų moterų vardu, jei bus rengiamos konferencijos, kur nėra vietos diskusijoms, kol patriarchato meilutės rašys straipsnius apie neva pačių aukų užpelnytą smurtą, kol bus pateikiama klaidinanti informacija apie nužudymus, cituoju, 35 moterys ir tiek pat vyrų. Problema ta, kad vyrai smurtauja ir prieš moteris, ir prieš kitus vyrus, tad kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje svarbu tai suprasti ir teisingai pateikti duomenis.
Jau daugybę metų savo artimų vyrų nužudytų moterų skaičius svyruoja nuo 18 iki 26. Absoliučia atvejų dauguma, apie moterų patiriamą savo sutuoktinių ar partnerių smurtą dar iki lemtingo įvykio jau buvo žinoma teisėsaugai, tačiau nesuteikus joms efektyvios ir specializuotos pagalbos laiku, visuomenė jų neteko.
Štai toks nelinksmas peizažas, kuriame veikiame mes, feministės aktyvistės, ir veikti jame, kaip jau sakyta, reikalinga nemaža drąsa. Tikra, žmogiškąja atsakomybe grindžiama drąsa. Gal būtų verta sekti būtent šiuo pavyzdžiu, miela jaunoji autore?
Lilija Henrika Vasiliauskienė yra Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centro direktorė
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
