Pradžioje man buvo gėda prisipažinti, kad mano vyras mane muša, bet praėjus kuriam laikui pradėjau pasisakyti draugėms. Nors joms tai buvo ne naujiena. Sakė: „Mes ir suprasdavome, kad tave muša, bet tu tylėjai, tai ir mes tylėjome“. Mėlynes teisindavau neva užkliuvusi griuvau ar ką nors kita sugalvodavau.
Gyvenau su savo vyru, ir vis tikėjausi, kad jis pasikeis. Nes kai jis išsiblaivydavo, būdavo ir gerų akimirkų. Deja, kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau visa tai pakelti. Vyras mėgo tankiai išgerti, kol visai prasigėrė, nešė iš namų viską, ką galima parduoti, kad tik galėtų nusipirkti išgerti, naktimis neleisdavo išsimiegoti.
Tiesa, dar viena smulkmenėlė: gyvenome pradžioje pas vyro tėvus, tėvas - populiarus aludaris, darydavo tais laikais vestuvėms ir laidotuvėms alų. Tai kai mane vyras mušdavo ir jei aš surėkdavau, tai anyta vietoje to, kad sudrausmintų savo sūnelį, dar apšaukdavo mane, neva ko čia rėki, sarmatą darai.
Trūko kantrybė. Gavau valdišką butą ir išėjau iš uošvių namų. Aišku, paskui mane atlėkė ir vyras. Ir vėl dėjau visas viltis, kad bus viskas gerai, kad gal kaip nors pradėsime gyventi. Bet, pasirodo, bergždžios buvo mano viltys. Jis toliau gėrė kaip gėręs ir mane mušė, psichologiškai gniuždė.
Buvo pasiūlymas man užimti aukštesnes pareigas, tai neteko visą savaitę naktimis pamiegoti: vyras tyčiojosi iš manęs. „Atsirado mat ponia“, – sakydavo. Žodžiu, jo nuomone, vyras yra vyras, o moteris – tarnaitė.
Kankinausi 20 metų, bet pradėjo mane vaikai raginti skirtis. Dabar tikrai nesigailiu, kad išsiskyriau.
Nenoriu nė pagalvoti ir labai gailiuosi, kad taip ilgai kentėjau pažeminimą. Tie 20 metų be pasekmių nepraėjo: pasikeitė mano charakteris, nebesu tokia geranoriška ir linksma, aišku, ir pasitikėjimas jau ne toks, koks buvo, į mano gyvenimą įsiliejo daug pilkos spalvos.
Tik džiaugiuosi, kad liko labai artimas ryšys su vaikais. Gal tie visi išgyvenimai mus labiau suartino. Juk buvo tokių naktų, kad net miegojome daržinėje ar pas kaimynus, stengiausi apsaugoti vaikus nuo girto tėvo kumščio.
Dabar pasišnekame su vaikais: jau jie suaugę, tai man net sunku įsivaizduoti, ką jie iškentėdavo matydami, kaip mane daužo vyras ir kaip terorizuoja. Aišku, paūgėję vaikai pradėjo mane ginti, bet tada tėvas pradėjo nekęsti jų, įžeidinėdavo visokiais žodžiais,pakeldavo ir ranką prieš juos.
Ačiū sūnums, kurie mane visą laiką palaikė, padėjo man apsispręsti ir atsitiesti.
O iš mano išgyvenimų, tai galima sukurti romaną. Norėčiau, kad labai pagalvotų moterys, kurias vyras skriaudžia: ar verta aukoti savo gyvenimą ir gražiausius metus. Jei pakėlė ranką vieną kartą, pakels ir kitą kartą.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
