Sugrioviau savo gyvenimą, nebenoriu likti šioje Žemėje. Kaire ranka remiuosi visu kūnu prie kriauklės. Kojos taip dreba, jog vos bepastoviu. Pažvelgiu žemyn į ranką, kuri prilaiko kūną, purtomą lyg po žemės drebėjimo. Skauda šonkaulius. Manau, kažkas lūžo.
Paskutinį kartą išniro petys. Negi vėl? Mano kūnas virpa, tinsta ir dreba nuo spyrių, sumušimų ir smūgių į kiekvieną stalą, kampą ar duris. Jaučiu baisų skausmą kairiajame šone. Tikriausiai lūžo ir šonkauliai. Kaire ranka stengiuosi išlaikyti kūną ir nesusmukti. Dešinė akis atrodo lyg ištinęs kepintas zefyras. Vieniša ašara rieda veidu ir, susimaišiusi su kraujo lašais, nuvarva blyškia ranka.
Toliau stebėdama save veidrody staiga pastebiu, kad ir nosis tikriausiai lūžo. Lūpos sutinusios ir, o Dieve! Mano plaukai! Mano auksiniai plaukai suvelti, raudoni. Kraujas vis laša į kriauklę. Kieno šis veidas, šis subjaurotas veidas?
Kokia aš tapau nuobodi. Nebesu tokia, kokia buvau anksčiau. Jokių gyvybingumo ženklų. Pilka ir tuščia. Negaliu patikėti, kad MEILĖ vyrui pavertė mane tokia. Kur dingo kibirkštys nuo mano patenkinto veido? Koks gyvenimo tikslas? Kokia aš pavargusi ir trapi. Negaliu nė dienos daugiau kęsti tokios padėties… Turiu baigti šią kankynę…
Prakaito ir kraujo upeliukai teka mano sumuštu skruostu. Aiškiai matau spindintį lašelį sau ant lūpos. Akimirksniu įkliuvusi sutinusio kūno dvelktelėjime, matau save toje ašaroje. Suvokiu, jog vis dar laikau ginklą sau prie galvos. Neatitraukiu piršto nuo gaiduko. Matau, kaip prakaitas ir ašaros srūva žemyn sumuštu skruostu...
Sustoju sekundei. Palauk, negi esu tokia savanaudė? Ar ketinu pasmerkti vaikus mirčiai tik dėl to, ką JIS man padarė? Ar ketinu ir vėl JAM leisti būti viršesniu? Kas atskleis tiesą apie šį baisūną? Tyliai pasitraukdama iš gyvenimo leisiu kitai moteriai tapti JO sekančia auka… O jei dar yra ir vaikai?
Jei turiu stiprybės pažaboti įgimtą norą gyventi paspaudžiant gaiduką, tai reiškia, jog turiu pakankamai jėgų ištrūkti iš šios iškreiptos pasakos… Nors dabar galiu matyti tik viena akimi, bet žvelgiu į ją ir suprantu, jog vis dar esu čia. Vėl kalbuosi su savimi, jaučiuosi stipri. Tai mano Prašviesėjimo akimirka. Pastebiu, kaip keičiasi mano kvėpavimas, rimsta drebulis. Paveikta iki gelmių naujai atrasta įžvalga, žinau, kad ką tik atradau naują išmintį. Išmintį, kuri pakeis mano gyvenimą.
Suvirpu ir atmerkiu akis. Esu įsisupusi į paklodę, persisunkusią prakaito. Koks baisus sapnas! Atrodo. Šį karto jokių lūžusių šonkaulių, bet kraujo skonis burnoje priverčia mane suvokti, kad gyvenu tokiame košmare. Kulka galvoje bus mano galas. Reikia griebti šią akimirką ir gelbėti save. Pakeliu galvą, matau didelę raudoną dėmę, savo galvos atspaudą. Vis dar jaučiu siaubingą skausmą dešiniame šone.
Švelniai nustumiu JO ranką sau nuo liemens. Nuleidžiu dešinę koją ant žemės ir lėtai atsikeliu iš lovos. Dieve, padėk man! Prašau, neleisk JAM atsibusti. Pažvelgiu į skaitmeninį laikrodį. Raudoni skaičiukai šviečia — ketvirta ryto. Turiu pabėgti iš miegamojo. Ką JAM pasakysiu, jei JIS pamatys mane artinantis prie paradinių durų? Kaip JIS reaguos?
Pagrindinės durys uždarytos. Spynos liežuvėlio spragsėjimas gali sukelti triukšmą. Veikiu itin atsargiai. Meldžiuosi, kad tik JIS nieko neišgirstų. Tikriausiai neišgirs. Vakar JIS gėrė, o tai reiškia bus kietai įmigęs.
Pagaliau esu lauke. Labai šalta, bet man nerūpi. Turiu pasiekti savo tikslą. Tikiuosi, niekas nepastebės, kad dingau. Bėgu ligoninės link, kur stovi pasiskolintas mikroautobusiukas „Honda Odyssey“. Dėviu tik pižamą, esu basa. Negalėjau gaišti laiko ieškodama šlepečių ar rūbų. Per daug rizikinga. Nenorėjau sukelti nereikalingo triukšmo, kuris JĮ pažadintų. Dabar, kai tinkamas laikas, negaliu pasiduoti.
Bėgu tikrai greitai, taip greitai, jog tikriausiai sumušiu trumpos distancijos bėgimo greičio rekordą. Nubėgau du kvartalus nuo namų, bet nusigauti iki ligoninės stovėjimo aikštelės, atrodo, truks amžinybę. Vis dėlto atsidūriau vietoje kažkur po minutės.
Mano vienintelė varomoji jėga — vaikai. Turiu juos nugabenti į saugią vietą. Daugiau priežasčių man nereikia, kad nusigaučiau iki vietos kuo greičiau. Įsitaisau pasiskolintame iš draugo autobusiuke, kad pabėgčiau nuo JO. Palieku automobilį priešais namo paradinį kiemą.
Mūsų miegamasis kitoje pusėje. Viliuosi, JIS neišgirs variklio burzgimo. Įeinu vidun ir įsitikinu, kad jis vis dar miega. Artindamasi prie miegamojo durų sustingstu minutėlei, besiklausydama jo knarkimo. Ačiū Dievui, JIS nejuda.
Pasiekiu svetainę, kur miega mano trys vyresnieji vaikai. Matau Deimoną, kuriam devyneri, mano pirmagimį. Kai pakeliu ir apglėbiu jį, staigiai suvokiu, koks jis man brangus. Nunešu jį į automobilį, nepaisydama skausmo, raižančio kūną. Juk turiu įvykdyti misiją. Berniukas pabunda, todėl įspėju, kad būtų tylus ir padėtų man nuraminti brolius ir seseris, kai ir jie jau bus automobilyje. Deimonas labai sumanus. Žinau, kad jis man padės daug neklausinėdamas.
Grįžtu į kambarį paimti Gianį, mano penkerių metų berniuką. Tada jo dvynę sesutę, mano princesę Safyrą. Nunešu juos į automobilį ir užkloju apklotu. Tokia šalta naktis kaip ši nebūdinga Floridai.
Mano trys vaikai automobilyje. Dar liko trys, ir pagaliau galėsime palikti šią vietą. Mes beveik pasiekėme tikslą. Esu susijaudinusi ir išsigandusi vien pagalvojus, kad bet kurią minutę JIS gali išeiti iš miegamojo ir mirtinai mane primušti. O, Dieve mano!
Bėgu atgal namo, tyliai atidarau trynukų kambario duris. Griebiu dvimetę Tifany, įsisupusią į taškuotą apklotą, čiumpu jos mėgstamiausią lėlę ir skubiai nešu į automobilį. Kitas – Royce'as, įsuptas į mėlyną ir raudoną apklotą, stveriu jo geltoną triušiuką. Kol įtaisau jį galinėje sėdynėje, nenustoju bučiuoti savo berniuko. Jis atrodo išsigandęs ir sutrikęs, taigi nepaleidžiu jo iš glėbio ir vis kartoju „Mamytė čia“, kol nurimsta.
Beveik visi, liko tik Percy — paskutinis iš trynukų. Ironiška, išnešu juos iš namų tokia tvarka, kokia jie gimė. Mes visi turime galimybę atgimti. Galime turėti naują, saugų ir normalų gyvenimą, vos iš čia pabėgsime.
Staiga, mintimis grįžtu atgal į praeitį, tada, kai gimė vaikas, ir koks sunkus buvo gimdymas... Jis žvelgia į mane, dabar jausdamasis saugus.
Įėjusi į namą ūmai išgirstu girgždesį iš bepročio miegamojo. JIS galėjo pabusti bet kurią akimirką ir sužlugdyti visą planą. Imu drebėti iš baimės. Stoviu lyg paralyžiuota. Lengvai galiu įsivaizduoti visas tragiškas ateities pasekmes. Jei JIS supras, kad aš ne lovoje, o Viešpatie! Tai gali būti paskutinė mano gyvenimo akimirka. Kas bus su vaikais? Gal jie pradės klykti ir pabėgs. Puolu į paniką.
Mikliai bėgu į trynukų kambarį. Griebiu Persy ir stipriai laikau jį glėby. Beveik ištrūkau iš šio pragaro. Pagaliau visi automobilyje. Esu pasiruošusi šokti už vairo ir važiuoti nors ir šią sekundę. Bet noriu grįžti namo paskutinį kartą.
Tylu. Niekas nenubus ir neišgirs mūsų. Rizikuoju būti sugauta, bet grįžtu vidun paskutinį kartą pabučiuoti JO aštuonmečius dvynius: gyvybingumu trykštantį berniuką, labai rūpestingą ir sumanų vaiką, ir mergytę, gražią, meilią princesę. Per dvejus metus jie tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Mane žudo, kad negaliu jų pasiimti su savimi…
Tuomet bėgu į trynukų kambarį paimti krepšį su sauskelnėmis, duona, sūriu, gyvūnų ėdalu ir dideliu buteliu vandens. Jaučiuosi užtikrinta, nes paruošiau viską praeitą naktį ir paslėpiau po Royce'o lovą.
Vos tik pagalvoju, jog viską padariau, prisimenu dar kai ką. Turiu palikti savo telefoną. Nenoriu, jog JIS mane susektų su GPS.
Moterys, patyrusios smurtą, turi įsisąmoninti, jog smurtautojas GALI susekti jas su visuotine padėties nustatymo sistema, įdiegta telefone. Daugybė prieglobsčių, skirtų buitinio smurto aukoms, reikalauja išjungti mobilųjį telefoną. Aš irgi turiu leisti JAM sužinoti, kaip jaučiuosi. Žinau, skamba beprotiškai, bet mano širdis reikalauja užbaigti visą tai. Palieku laiškutį ant JO stalo:
"Vis dar myliu tave, bet daugiau nebegaliu to tverti. Prašau, atleisk man… Erika".
Lėkiu prie automobilio, užvedu variklį, ir palieku šią siaubingą vietą amžiams. Tai paskutinis kartas, kai bėgu nuo JO. Pažadu sau, kad aš verta ne tokios meilės. Mano vaikai nenusipelnė gyventi baimėje, nelaimingoje aplinkoje. Tai kankinanti ir lėta mirtis mums visiems. Gana! Niekada daugiau nebegrįšiu į šiuos namus, ar pas šį asmenį. Tuo esu tikra!
Esu autobusiuke, važiuoju greitkeliu. Neturiu jokio supratimo, kur traukiu. Tiesą sakant, tai nesvarbu, kol turiu savo didžiausią turtą šalia savęs. Pusė penkių ryto paskutinę metų dieną žinau, kad niekada nebegrįšiu. Tai paskutinė galimybė pakeisti niekam tikusią situaciją.
Atvirai sakant, man liūdna ir esu nusivylusi, jog negalėjau pasiimti savo daiktų. Pusė savo gyvenimo palikdama už savęs, verkiu ir kaltinu gyvenimą už tokią neteisybę. Pradedu spėlioti, kas atsitiks, kai JIS nubus ir pamatys, kad ir vėl pabėgome. Kur JIS išlies SAVO pyktį? Meldžiuosi, kad tik ne ant vaikų…
Dažnai prisimenu vaikų tėvą ir klausiu savęs: „ Ar būčiau geresnė, jei būčiau pasilikusi su juo?“ Bet jis neturėjo jokių tikslų, o visą atsakomybę užkrovė ant mano pečių. Perėjau dangų ir pragarą. Gyvenau svajonėje, kuri išsipildė. Gyvenau ant ribos. Išmokau mylėti ir atleisti.
Dabar žinau apie santykius, grįstus prievarta. Būti bename ir visai be pinigų nėra tai, prie ko esu įpratusi. Buvau prislėgta, netekusi vilties ir bejėgė. Visiškai sugniuždyta, tiek vidumi, tiek išore. Savigarba, pasitikėjimas savimi, drąsa, aiškumas, namai, darbas, lėšos, šeima, laisvė ir laimė — dalykai, kurie dingo iš mano gyvenimo. Buvau beprotiškai įsimylėjusi netinkamą asmenį.
Tobulas gyvenimas sudužo į šipulius po virtinės netikusių sprendimų. Bet kuri, pametusi galvą iš meilės, kuriai žadėjo mėnulį ir žvaigždes, turi blaiviai įvertinti situaciją. Mano klaida nėra vienas tam tikras poelgis ar nelaimingas įvykis. Tai nėra kvailumas ar informacijos trūkumas. Aš tiesiog pamilau.
Leiskite papasakoti jums istoriją. Tai gali atsitikti kiekvienam — nepriklausomai nuo kultūros, religijos, populiarumo, ar net finansinės padėties. Nepaisant proto būsenos, optimistas tu ar pesimistas, jaunas ar senas, stiprus ar silpnas, mama ar vaikas, lyderis ar mūza, tu nesi išimtis.
Štai keletas žmonių, patyrusių smurtą šeimoje:
Billas Clintonas. Žmogaus valios jėgos paliudijimas yra tai, jog jis tapo vienu iš įtakingiausių pasaulio žmonių, nepaisant to, jog augdamas patyrė smurtą šeimoje. Būsimam JAV prezidentui buvo tik aštuoneri, kai jo motina ištekėjo už Rogerio Clintono, automobilių pardavėjo iš Arkanzaso, alkoholiko. Jaunajam Billui gyvenimas nebuvo rožėm klotas, ir, pasak jo autobiografijos, dažnai kentėjo nuo patėvio smurto protrūkių. Kai berniukui sukako penkiolika, Billas perspėjo patėvį daugiau niekada nedrįsti pakelti rankos prieš motiną ar netikrą brolį. Vėliau interviu B.Clintonas prisiminė, kokia dramatiška akimirka tai buvo.
Halle Berry. Aktorė, „Oskaro“ laureatė H.Berry dabar nuožmiai pasisako prieš buitinį smurtą, mat pati tai patyrė. 2004 m. aktorė prisipažino, kad buvęs vaikinas ją taip stipriai sumušė, jog ji nebegirdi dešine ausimi. H.Berry niekada neatskleidė jos skriaudiko tapatybės. Neseniai aktorė prisipažino, jog ir jos motina buvo buitinio smurto auka. Kai tas pats atsitiko ir jai, ji suprato privalanti nutraukti santykius su minėtu vaikinu.
Madonna. Madonna ir Seanas Pennas susitiko 1985 m. ir greitai susituokė. Per trumpą jų santuoką, S.Pennas buvo įtariamas dažnais smurtiniais išpuoliais prieš žmoną ir kitus. Nors S.Pennas ir buvo apkaltintas už žiaurų buitinį smurtą 1988 m., pati Madonna vadina jį didžiąją savo gyvenimo meile. S.Pennas buvo pripažintas kaltu, o po metų pora išsiskyrė.
Mariah Carey. 2009 m. M.Carey prisipažino buvusi emocinio ir fizinio smurto auka, nors ir prieš tai dainininkė užsiminė apie jos kančias. Žvaigždė prisidėjo ir kuriant filmą apie smurtą. 1993 m. M.Carey ištekėjo už muzikos magnato Tommy Mottolos. Išsiskyrė po penkerių metų. Larry Kingo pokalbių laidoje dainininkė teigė, jog „smurtas – daugialypis – gali būti emocinis, psichologinis, ir kitoks. Baisu. Manau, jog papuoli į situaciją, iš kurios nėra išėjimo. Ištrūkti iš tokios padėties man buvo nelengva. Su tuo žmogumi mane siejo ne tik santuoka, bet ir verslas, kuris leido jam kontroliuoti mano gyvenimą“.
Whitney Houston. Bobby Brownas ir W.Houston audringi santykiai gerai žinomi. Nors sklido gandai, kad Bobby mušė Whitney, ši teigė priešingai. Prieš dešimtmetį duodama interviu pop dievaitė prisipažino: „Priešingai įsigalėjusiai nuomonei, aš mušu, ne jis. Jis nė karto nepakėlė prieš mane rankos. Mes vienas dėl kito pamišę. Turiu omeny pamišę iš meilės, meilės, meilės, meilės, meilės. Kai pešamės, tai mums kaip meilė. Mes kovojame dėl mūsų meilės.“ Praėjus keleriems metams po Whitney prisipažinimo, 2003 m. B.Brownas buvo sulaikytas už smurtavimą. Galiausiai 2007 m., po 15 metų santuokos metų, pora išsiskyrė.
Pamela Anderson. 1995 m. „Gelbėtojų“ žvaigždė ištekėjo už būgnininko Tommy Lee vos po kelių pažinties dienų. Jų audringa santuoka trūko tik trejus metus, kurių metu „Mötley Crüe“ būgnininkas sėdėjo keturis mėnesius kalėjime už smurtą prieš savo žmoną. Teigiama, jog T.Lee spardė žaviąją Pamelą, kol ji laikė ant rankų jų sūnų Dylaną. Nors P.Anderson padėjo nuteisti T.Lee, ji laukė jo grįžtant iš kalėjimo. Pora susitaikė, nors vėliau jie pasuko skirtingais keliais.
Tina Turner. Tinos audringa santuoka su Ike'u Turneriu gerai žinoma visuomenei, didžia dalimi dėl autobiografinio filmo „What’s Love Got To Do With It“. Dainininkė kentė skaudžius smūgius, buvo išprievartauta, į jos kūną buvo gesinamos cigaretės. Tinos vyras Ike’as vaizduojamas kaip įtūžęs, verčiantis paklūsti sociopatas. Kai Tinos autobiografija buvo išleista, Ike’as pripažino, kad knygoje aprašyta tiesa. Kol Tina pagaliau ryžosi palikti vyrą, jie išgyveno santuokoje šešiolika metų. I.Turneris dabar jau miręs.
Nicole Brown Simpson. 1995 m. žurnalas „People“ išspausdino straipsnį antrašte „Jokia paslaptis, jog Nicole Simpson patyrė smurtą, bet niekas — nei draugai, šeima ar policija — nesuteikė reikiamos pagalbos“. 1994 m. liepos 12 d., būdama trisdešimt penkerių, Nicole buvo žiauriai nužudyta savo namų kieme Kalifornijoje, Brentvude. O.J. buvo apkaltintas ir suimtas šešiolikai mėnesių dėl Nicole Simpson ir Ronaldo Goldmano nužudymo, tačiau vėliau išteisintas. Vėliau paaiškėjo, kad jis atsakingas už jų mirtį. Dr. Susan Forward, Nicole terapeutė, pareiškė: „Nicole buvo reguliariai be paliovos mušama, visą laiką. Nesakau, kad dvidešimt keturias valandas per parą, bet išpuoliai buvo neįprastai dažni“.
Tokių istorijų yra tūkstančiai. Noriu, kad ši mano knyga „Beauty and the Beatings“ taptų įkvėpimo šaltiniu visoms smurtą išgyvenančios moterims ir vienišoms mamoms. Tai knyga-kelrodis viską praradusiems žmonėms – viltį dėl ateities, supratimą, kaip žengti pirmą žingsnį. Visiems, patyrusiems smurtą ar iki šiol smurte gyvenantiems– nepasiduokite! Patikėkite manimi, viltis visada yra.
***
E.Santos knygą „Beauty and the Beatings“ galite rasti čia. Ištrauką iš anglų kalbos vertė Janina Bartosevič.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
