Bet aš galiu... Tos paskalų bobos nesupranta, kaip mes gyvenome. Jos nežino, ką reiškia pabudus vidury nakties lėkti į lauką vienais naktiniais, nesvarbu, vasara ar žiema. Nežino, ką reiškia dengti mamą ir jaunesnį broliuką savu kūnu, o paskui eiti gegužės mėnesį į mokyklą apsirengus storu megztuku ir vilnonėmis pėdkelnėmis, kad niekas nepamatytų rumbų per visas blauzdas ir ant rankų. Nes mano tėvas turėjo diržą su sunkia sagtimi. Kirsdavo iki kraujų, negailėjo.
Kur jos buvo tada, kai mama atsigulė į ligoninę kepenų operacijai, tėvas užgėrė, o aš beveik dvi savaites bijojau sugrįžti į namus, kol tėvas dar nebuvo užmigęs? Kur jos buvo, kai pasigavau plaučių uždegimą ir papuoliau į ligoninę? Beje, tai gal gražiausios savaitės mano gyvenime – be jokios baimės galėjau išsimiegoti. Net nemaniau, kad miegas gali būti toks...
Nė viena kaimynė nepaklausė, kodėl mano brolis mikčioja ir amžinai šlapinasi į kelnes. Kodėl jis toks keistas, pristabdytas. Kodėl blogai susigaudo. Galėčiau papasakoti, kaip jį trenkė į sieną taip, kad prarado sąmonę. Kad man neleido iškviesti greitosios ir, kas baisiausia, neleido mama! Atsimenu, kaip ji tada užrėmė nugara kambario duris ir staugė „Vajėzau, nereikia, jei kas nors sužinos, jis paskui ir mane, ir tave užmuš!“
Brolį išvežė į ligoninę tik kitą rytą. Daktarams pasakė, kad nukrito nuo laiptų į antrą aukštą. O mane, kol jie buvo ligoninėje, tėvas uždarė sandėliuke, kad niekam nepasiskųsčiau. Kada grįžo, dar ir sumušė, nes vėl buvo išgėręs. Kol buvau visai maža, bandydavau slėptis – bet kur. Po lova, po stalu... Bet jei tėvui kildavo noras mane prilupti, jis mane susirasdavo. Išsitraukdavo rėkiančią, besirangančią, prispausdavo keliu į nugarą ant grindų ir daužydavo negailėdamas. Kelis sykius paleido kraują iš nosies, laimei, mama neapsikentusi puldavo mane ginti ir kol tėvas ją vaikydavosi, spėdavau pabėgti. Į laukus, kur manęs tikrai nepasieks.
Paaugusi pasidariau gudresnė, bėgdavau vos pamačiusi, kad jis šlitiniuoja ar vos užuodusi namie pragarą. Tada mama atkentėdavo už mus abi. Nei aš, nei ji niekam nesiskundėme. O kas patikėtų? Mūsų šeima nebuvo asociali – abu tėvai dirbantys, turi savo verslą, gyvename gražioje sodyboje, pašalpų mums nereikia. O kol nepaprašai pašalpos, tu niekam nerūpi. Va, jei būtume paprašę, visi būtų pradėję domėtis, kaip gyvename...
Kai būdavo visiškai blogai, vis galvojau, kad reikia paskambinti į policiją ar pasakyti mokykloje, bet pagalvodavau – prasidės tampymai po vaiko apsaugos tarnybas, į namus atvažiuos nepažįstami žmonės ir nepamatys nieko tokio siaubingo. Tėvas turi pažįstamų seniūnijoje, jam praneštų apie viską. Atvažiuoja komisija, šaldytuvas pilnas, namai išlaižyti... Mane apšauks melage ir nedėkinga dukra. Ir išvažiuos. O tada... baisu pagalvoti, kas tada manęs lauktų.
Stengiausi mokytis gerai, bet ne todėl, kad patiko. Aš bijojau. Į susirinkimus visada važiavo tėvas ir pažymius tikrino jis. Jei mokytojai ką nors pasakydavo, nors mažiausią pastabą, mane lupdavo iki mėlynių senais laidais. Kiekvieną dieną, kol išsitaisydavau neigiamą pažymį. Grasino, kad užmuš mane ir užkas miške, jei toliau darysiu jam gėdą. Jei ko nors nesuprasdavau, tampydavo už plaukų ar daužydavo galvą į knygą, kol pradėdavau iš nervų dusti. Paleisdavo tik tada, kai jau pradėdavau kriokti ir mėlynuoti.
Jei tėvas būdavo blaivus, o užgerdavo jis du tris kartus per mėnesį, dar buvo galima kaip nors gyventi. Nelakęs jis bent apskaičiuodavo savo jėgas. Niekada nėra manęs mušęs taip, kad, pavyzdžiui, lūžtų kaulai. Tik vieną kartą vasarą nuskėlė priekinį dantį. Mama kitą dieną nuvežė mane pas dantistą į kitą miestą, kad tik niekas nesužinotų. Vėl melavo. Pasakė, kad aš paslydau ir nusimušiau į stalo kraštą virtuvėje...
Kai jis išgerdavo nors butelį alaus, visiškai sužvėrėdavo. Galėjo trenkti kumščiu į pilvą, spardyti kojomis, voždavo kuo tik papuola, nežiūrėdamas. Jei negalėdavau pabėgti, su broliu užlipdavome į palėpę ir slėpdavomės ten...
Bet labiausiai nesuprantu savo mamos. Kartais atrodo, kad nekenčiu jos dar labiau negu tėvo. Kad jo nepaliko. Kad tylėjo. Kad leido tam vykti ir viską slėpė. Kad melavo dėl tėvo, jį dangstė kaip galėdama. Iš pykčio ir paniekos pradėjau elgtis kaip kokia beprotė – susiradau miestelyje draugų, kurie mane aprūpindavo vaistais. Prisigerdavau tablečių, nes alkoholio kvapo nepernešu, ir viską lengviau ištverdavau, be to, pavartojus tablečių, sunkiau pastebėti, jog esi apsvaigęs.
Pradėjau rūkyti, per pusdienį kartais surūkydavau daugiau nei pakelį. Į galvą pradėjo lįsti keistos mintys. Kartais atrodydavau nuo visko atsiribojusi, abejinga, net gyventi atrodė nesvarbu. Į mokyklą nueidavau tik pasirodyti, o koks skirtumas? Sumuš, jei buvau pamokose, ir sumuš, jei nebuvau. Nors nereikėjo kentėti tos nuobodybės.
Žinote, baisu sėdėti ir melstis, kad tavo tėvas niekada nepasveiktų. Bet aš meldžiuosi. Nežinau, tikriausiai turėčiau jaustis kalta, tik nesijaučiu. Mama per dienas ligoninėje. Kiša daktarams vokelius, vežioja jam trintą sriubą su mėsa, valo seiles, šluosto užpakalį. Tik manęs nė karto nekvietė važiuoti kartu, žino, kad aš atsisakysiu. Kad nė piršto nepajudinsiu dėl to žmogaus.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalyti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
