Engiama moteris atsitokėjo tik po internete rastos istorijos

Noriu pasidalinti savo istorija ir paneigti mitą, kad su smurtavimu susiduria tik prasigėrusio Lietuvos kaimo moterys, kurias diena dienon daužo akis užpylę žmonių pavidalą praradę mėlynanosiai. Ar buvusių bendrabučių gyventojai. Tiesiog tos problematiškos šeimos labiau pastebimos – riksmai, išgertuvės, muštynės už sienos girdimos visiems. Kaimynai kviečia policiją, paskui visas kiemas svarsto, kas kam, su kuo ir už ką...

Iš pradžių skaitydama kriminalines kronikas tik sunkiai dūsaudavau.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Iš pradžių skaitydama kriminalines kronikas tik sunkiai dūsaudavau.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Jolita

Feb 14, 2014, 8:44 AM, atnaujinta Feb 16, 2018, 8:29 AM

Jei įvyksta tragedija, ji tarsi nebūna netikėta. Visi nepritariančiai linguoja galvomis, vėl mala liežuviais. „O ko dar laukti? Pijokai...“ - komentuojama. Tai neapsakomai baisu, kai žmonės nurašomi lyg savo vartojimo laiką baigę dešros. O mirtis priimama lyg atpildas už gyvenimo būdą...

Aš skaitydama kriminalines kronikas tik sunkiai dūsaudavau. Va, kaip baisiai gyvena tos moterys. Gerai, kad man niekada neteko atsidurti dugne. Ir mano vyras negeria nė lašo. O tuo metu jau gyvenau pragare, pati to nesuvokdama. Dabar suprantu, kad reikėjo nutraukti santykius dar užuomazgose, kai įprastus dėmesio ženklus pakeitė įkyrūs klausimai. Kur buvai? Kur kuo leidai laiką? Kodėl taip žiūrėjai į mano bendradarbį, lyg ketintum po juo palįsti čia ir dabar? Kodėl nusidažei plaukus tokia baisia spalva? Pakeisk, man nepatinka... Kodėl skambinėji savo mamai kiekvieną dieną? Ar žinai, kad nieko nėra baisiau už bobą, amžinai pliurpiančią telefonu?

Studijavau dieniniame VU skyriuje, mane glostė vyresnio patyrusio vyro dėmesys ir net tas pastabas priimdavau lyg meilės ženklą. Juk kai pavydi, viskuo rūpinasi, tai tikrai myli. O be to, buvo malonu girdėti draugių ir bendrakursių padūsavimus: „Na va, kaip tau nuskilo. Toks vyras!“

Net mama, kai nuvežiau juos susipažinti, išspaudė: „Pasisekė tau, o esi net ne ypatinga gražuolė. Tik būk gera žmona, nes, žiūrėk, paliks! Žinai, kokios visos, prie tokių vyrų smailos?“

Tikriausiai mamos žodžiai krito man į širdį, nes nepabėgau net tada, kai pastabos virto tikrų tikriausia kontrole. Tada jau gyvenome kartu, susižadėję. Be jo žinios negalėjau žengti nė žingsnio, net drabužius man išrinkdavo jis. Kiekvienas mano pasirinkimas būdavo kritikuojamas, išjuokiamas. Ar tai būtų televizijos laida, ar filmas, į kurį ketinome nueiti, ar lūpų dažai. O jei įsidrąsinusi įsigydavau kokį rūbą savo pačios nuožiūra, tuoj prasidėdavo moralizavimas ir panieka. „Jei taip apsirengsi, nesvajok apie pasivaikščiojimą po miestą! Nedrįsk rengtis šita suknele, tu nedarysi man gėdos įmonės vakarėlyje! Aš veduosi ten būsimą žmoną, o ne valkatą iš stoties rajono!“

Pamokymai baigdavosi ilga tyla, kurios aš negalėjau pakęsti. Po dviejų dienų ignoravimo, būdavau pasiruošusi laižyti jam po kojomis grindis, tokia kalta jausdavausi.

Net pati nepastebėjau, kaip dar iki numatytos vestuvių datos pradėjau visiškai nesusigaudyti, kas aš ir ko pati noriu. Tarsi mane, asmenybę, būtų ištrynę dideliu nematomu trintuku. Ir tai priėmiau kaip normą – juk kada nori su kuo nors kartu praleisti visą likusį gyvenimą, privalai paaukoti dalį savęs. Nesvarbu, kad ta dalis - beveik visa tu.

Po vestuvių, baigusi mokslus įsidarbinau vyro įmonėje. Maniau, jis suteikia progą pradėti gyvenimą be liūdnos CV siuntinėjimo ir neigiamų atsakymų skaitymo patirties. Tik tai buvo dar vienas būdas mane kontroliuoti. Jis nuveždavo mane į darbą, parveždavo į namus. Kai užsiminiau, kad galėčiau išsilaikyti teises ir važinėti pati, jis pradėjo garsiai juoktis. Apsikabino per pečius ir neva meiliai pareiškė: „Na, kam tau teisės, tokiai kvailiukei? Ar maža žmonių patenka į avarijas? O aš negalėčiau gyventi, jei tau kas atsitiktų.“

Pirmieji santuokos metai buvo dar iškenčiami. Tik labai trūko žmonių ir bendravimo. Vyras rūpinosi, kad visą laiką, kol esam ne kartu ar nesėdžiu darbe, savo kabinete, praleisčiau namuose. Jo žodžiais tariant, gera žmona visada turi ką veikti.

Pirmą kartą man trenkė antausį, kai nusprendžiau, užuot blizginusi ir taip blizgančias grindis, nueiti į prekybos centrą ir nors kiek pasižmonėti. Pamenu, grįžau, o jis jau laukė namuose. Vos spėjau atidaryti duris, jis čiupo mane už apykaklės, įsitempė vidun ir vožė per skruostą taip stipriai, kad žandikaulis užtirpo. Tada pagrasino, kad jei dar valkiosiuos, mane paliks. Be pinigų, darbo ir perspektyvų. Kad kurva namuose jam nereikalinga.

Palikęs mane vieną, apstulbusią, verkiančią, nuėjo į kambarį, ramiausiai įsijungė televizorių. Ir nekalbėjo su manim dvi savaites. Miegoti persikraustė į kitą kambarį, o maistą, kurį norėdama įsiteikti, gamindavau, abejingai išversdavo į šiukšliadėžę. Jis žinojo, kaip mane palaužti. Todėl užuot įpykusi, trenkusi durimis, pabėgusi, aš jaučiausi tokia neapsakomai kalta. Buvau pasiruošusi viską padaryti, kad tik man atleistų... Ir jis „atleido“. Pasakė, pasikarščiavęs. Apipylė mane dovanomis, vedėsi į teatrą, restoranus. Dovanojo gėles, jas kurjeriai atnešdavo net į darbą. O aš... aš galvojau, kaip man pasisekė.

Deja, viskas pradėjo suktis uždaru ratu. Mano tariamos klaidos, jo smūgiai, atgaila, atsiprašymai. Vis dažniau kildavo pavydo scenos, kaltinimai iš serijos „tu manęs negerbi“. Ignoravimo periodai ilgėjo, o smūgiai dažnėjo. Kartais aplankydavo mitys apie tai, kad toks gyvenimas - nenormalu. Tačiau mane vis sulaikydavo baimė. Baimė likti be nieko. Baimė būti nesuprastai. Baimė nepateisinti kažkieno vilčių. Baimė susigadinti gyvenimą dar labiau. Baimė likti vienišai. Nes dar vaikystėje man buvo tvirtai įkalta – moteris be vyro yra nieko verta. Vaikštantis paniekos ir gailesčio vertas nesusipratimas.

Todėl kenčiau. Jaučiausi siaubingai net tada, kai jis mėnesiais nekeldavo prieš mane rankos. Pradėjau blogai miegoti, kankino košmarai ir nerimas. Amžina nelaimės nuojauta. Kartais atrodydavo, kad kraustausi iš proto. Prilsėgta būsena, nemiga, periodai, kai verkdavau dėl nieko, privertė griebtis vaistų. Terapeutė palingavo galva ir išrašė raminamųjų ir migdomųjų. O aš džiaugiausi, kad žvilgtelėjusi į mėlynes man ant riešų, ji nepuolė nieko klausinėti. Džiaugiausi, kad mano bėdos – ne jos reikalas. Maniau, kad susitvarkysiu pati.

Prasidėjo ir fizinės problemos – imunitetas nusilpo, vis pasigaudavau tai uždegimą, tai prilipdavo koks virusas. Praradau apetitą, maistas atrodė lyg būtų iš kartono, o vedybiniame guolyje gulėdavau ir melsdavau tik vieno – kad jis greičiau pabaigtų ir paliktų mane ramybėje...

Vieną dieną darbe, interneto portale perskaičiau moters istoriją. Kaip du vandens lašai panašią į mano. Atsimenu skaičiau ir net nejaučiau, kad bliaunu. Tuo metu mano viduje tarsi kažkas nutrūko. Supratau, kad veltui tikėjausi pagerėjimo. Geriau nebus. Bus tik baisiau ir baisiau. Verčiau vieną interneto puslapį po kito. Kaip pasiutusi ieškojau informacijos. Greit radau ir protingą terminą man apibūdinti – išmoktas bejėgiškumas. Greit supratau, kad tokių tylaus teroro aukų daugybė. Kad aš ne vienintelė. Tos kraupios istorijos... Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad neturiu vaikų. O juk taip svajojau apie mažylį. Koks būtų jo gyvenimas?

Ne, aš nepabėgau iš karto. Mano santykiai nutrūko skausmingai lėtai. Ilgai ryžausi nors paskambinti, paprašyti pagalbos. Mane išklausė pagalbos moterims linijos darbuotoja. Pirmą kartą tik išklausė. Išbėriau viską, numečiau ragelį. Antrą sykį ryžausi paklausti – ką man daryti? Kaip jos gali man padėti? Kadangi visus pinigus valdė vyras, neturėjau jų nė psichologo konsultacijai, susitikau su socialine darbuotoja, mes apsvarstėm, ką aš galėčiau padaryti pati. Kur galiu pasislėpti, ką daryti, jei mane suras...

Dabar aš gyvenu laisva. Išsiskyriau, nors vis dar kankino abejonės. Ilgai gydžiausi, lankiau ir grupinės, ir asmeninės terapijos seansus. Sukūriau kitą šeimą, auginu du nuostabius sūnelius. Seniai nustojau jaustis kalta. Dabar, kai išmokau atpažinti pirmus pavojaus signalus, kai supratau, kad ne aš buvau konfliktų ir smurto priežastis, kai supratau, kad kitas žmogus pats yra savo psichologinių problemų auka, aš nebijau atsigręžti atgal ir nebijau visai Lietuvai pasakyti – taip, aš esu moteris, patyrusi smurtą. Ir niekada neleisiu, kad tai mano gyvenime pasikartotų.

 ***

Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalyti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį? 

Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.