Žinoma, ir aš jį mylėjau. Pradėjau lauktis, viskas atrodė gerai, bet vyras kartais supykdavo dėl bet kokios smulkmenos. Vieną vakarą vaikščiojom ir kažką jis man pasakė, o aš jau buvau septintą mėnesį nėščia. Aš pyktelėjau ir nebekalbėjau, o jis už tai labai supyko - trenkė man per veidą, pasipylė kraujas. Jis puolė atsiprašinėti, aš, žinoma, atleidau.
Gimė vaikelis. Mano vyras vis dažniau pradėjo kelti ranką. Žinoma, ir vaikelis visa tai matė, o vyras, kai būdavo įpykęs, nebekreipdavo į nieką dėmesio, mušdavo be gailesčio.
Aš niekam nesiskųsdavau - mėlynes išsigydžiusi tikėdavausi, kad kito karto nebebus. Klydau. Praeidavo mėnuo, o aš vėl būdavau mėlyna. Verkdavau apsikabinusi sūnų ir galvodavau - kai jis paaugs, ir mane apgins.
Po beveik penkerių metų gimė dukra. Atrodė, nieko netrūko, bet vyro smurtas nesibaigė. Taip ir vaikai užaugo matydami viską. Žinoma, kai vaikai ūgtelėjo, užstodavo mane. Viena karą sūnus sako: "Tai geriau išsiskirkit, kiek taip galima?"
Vaikai, nepaisydami nieko, mylėjo ir tėvą, nes nuslinkus nervų priepuoliui, buvo geras, klaupdavosi ant kelių ir prašydavo atleidimo. Vaiku nemušdavo niekad, bet buvo griežtas.
Ėjo metai, vyras pradėjo važiuot dirbtu į užsienį. Aš laukdavau ir tikėjausi, kad baigsis visi tie košmarai. Bet veltui. Vieną dieną ryžausi skyryboms. Maniau, kai išsiskirsiu, gal mažiau muš. Vyras nenorėjo sutikti, bet išsiskyrėme.
Tačiau ir toliau gyvenau baimėje. Laikas ėjo, vaikai užaugo. Atrodė, viskas neblogai, kol vieną karą grįžęs buvęs vyras pasakė, kad turi kitą, kad sutiko savo jaunystės meilę. Pajutau, kad viskas slysta iš po kojų. Darbo neturėjau, specialybės taip pat.
Prašiau jo, kad grįžtų. Veltui. Vaikams, sakė, padės.
Gyvenimas ėjo, laikas gydė žaizdas. Dabar pagalvoju, kodėl reikėjo tiek metų aukoti, tikėtis ir vis dėlto likti vienai. Ačiū Dievui, turiu du nuostabius vaikus, kuriais visada galiu pasitikėti.
Mielos moterys, neaukokit savo gyvenimo smurtaujančiam vyrui. Jie to neverti.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalyti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
