Baigusi vidurinę mokyklą išvykau mokytis, sulaukiau dėmesio ir iš vaikinų. Manimi susižavėjo nuostabus, aukštas vyresnio kurso jaunuolis. Eidavome pasivaikščioti, mėgavomės kinu, teatru, parodomis. Po gero pusmečio jis mane pirmą kartą pabučiavo. Buvau danguje, įsimylėjusi, mylima.
Kartą dalyvavome draugės vestuvės. Mes buvome jose kartu, tačiau vakarui baigiantis mano vaikinas vis mažiau ir mažiau dėmesio kreipė į mane, šokdino ir bendravo su jaunosios seserimi. O po kiek laiko nemačiau nei vieno, nei kito. Tarsi žinodama užkopiau į antrąjį aukštą ir radau juos besimylinčius lovoje. Šokas!
Kitą dieną vestuvėse susipažinau su visai neišvaizdžiu vaikinu. Jis tiesiog pasipiršo man tą patį vakarą. Atakuodavo mane bendrabutyje, kasdien – gėlės, saldainiai ir žodžiai „Tekėk už manęs“.
Gal po kokio mėnesio kartu praleidome naktį. Nežinau net pati, kaip tai atsitiko, kad patikėjau juo ir iškart po pirmo karto pastojau... Vaikinas vis nedavė ramybės, kad neštume pareiškimus tuoktis.
Tačiau kai jam po mėnesio pasakiau, kad vestuvėms ir priežastis yra, gavau nuo jo laišką, esą tas vaikas tikrai negali būti jo.
Dangus ir žemė susimaišė nuo mano ašarų. Bet atsitiko taip, kad mes vis dėlto susituokėme.
Deja, aš greitai pasigailėjau. Nes mano vyras buvo kuo tolyn, tuo blogyn. Po dvejų metų gimė antras vaikas, vyras pradėjo išgėrinėti, pagaliau ir kumščiams davė valią. Mušdavo net dėl to, kad pykstu, jog grįžta girtas. Arba kad tyliu - galbūt kažko esu prisidirbusi?
Taip prabėgo daugybė metų. Vaikai prašė: „Mama, bėkim iš čia, mes nenorim tokio tėčio, mes tau padėsim nudirbti visus darbus, tik negyvenkim kartu su tėčiu“.
Labiausiai kentėjo vyriausias sūnus, nors yra tikra tėvo kopija. Tačiau vyras niekada jo nemylėjo, prasivardžiuodavo, mušdavo už nieką, aišku, kai aš nematydavau. Klausdavo, kur mama paslėpusi pinigus, nes reikėdavo pataisyti sveikatą, o nėra iš ko. Pinigus aš nuolat su savim turėdavau, bet būdavo kaltas sūnus...
Taip užaugo vaikai. Mat aš maniau - geriau toks tėvas, nei jokio. Bijojau, kad sutiksiu vyrą, kuris visai nemylės mano vaikų.
Vyras nustojo gerti, nes sveikata nebeleido. Bet buvo dar baisiau: psichologinis smurtas dar baisesnis už fizinį. Tai prikiš, kad aš turiu meilužių, tai kabinėsis prie smulkmenų.
Nuo viso to pradėjau vis kuo nors sirgti: tai pilvą skaudą, tai sutrikusi kraujotaka. Galų gale viena gydytoja pasakė: „Susitvarkyk asmeninį gyvenimą – visos ligos dings“.
O aš vis delsiau. Atrodė, na kam, gal jis pasitaisys, juk nebegeria. Kol pradėjo pats keistai elgtis: tai pas vieną draugą nakvoja, tai į žvejybą išvyksta. Ir vis išsipuošia, išsiprausia. Na, ir pagaliau viena mano draugė pamatė jį kitam mieste su kita moterimi už rankų susikibusius.
Tą pačią dieną nuvykau pas advokatę ir padaviau skyryboms. Jam buvo šokas. Bet daug nesigilinau, pasakiau, kad jei nenori geruoju skirtis, galime bylinėtis ir kad turiu pakankamai įrodymų, jog esi man neištikimas.
Išskyrėme labai greitai - po mėnesio buvau laisva, jau daugiau kaip metai nebesapnuoju tų namų ir tu košmarų, pakeičiau gyvenamą vietą, darbą.
Ir, atrodo, sutikau labai gerą žmogų. Niekur neskubu. Pamatysim, bet tikrai nė vienam nebesileisiu žeminama, o tuo labiau - mušama.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalyti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
