Vilnius, maršrutas „Santariškės - Stotis“. Sėdėjau autobuse, o priešais mane - dvi pagyvenusios moteriškės. Nenorom teko nugirsti jų pokalbį, nuo kurio mane paskui dar kelias dienas purtė šiurpas.
Viena pasakojo bendrakeleivei – „Jos dukra neseniai ištekėjusi ir vis konfliktuoja su vyru. Esą tas jau kelis kartus dukrai į kailį davęs. Naujai iškepta žmona atbėgo skųstis, tai teko nepatyrusį vaiką paprotinti – o ko tu lendi į akis, kai vyras blogos nuotaikos? Sutvarkyk namus, padaryk valgyt, rūbus išskalbk, lovoj patenkink, tada viskas bus gerai. Neišeina rūpintis namais, kai dirbi naktinėje pamainoje? Tai mesk tą darbą, vyro pareiga rūpintis iš kur gauti pinigų. Ištekėjai, dabar kentėk, kaip mes visos kentėm“.
O paskutinė moters frazė mane visai pribaigė – „Jau kiek mes ją vaikystėj su tėvu lupom, vis tiek nieko gero neišėjo. Gal vyras dabar išauklės?“ Bendrakeleivė pritariamai lingavo galva, padūsavo, kad jų laikais viskas buvo kitaip, moterys žinojo, kur jų vieta ir kokios pareigos, tai nei skyrybų nebuvo, nei mergos viena po kitos neištekėję vaikus gimdė.
Paskui garbaus amžiaus moteriškių kalba sklandžiai perėjo prie kitų problemų, tokių kaip sumažintos pensijos, sukčiai politikai ir kainos.
Tikrai atsiras norinčių pamoralizuoti: „Nereikia svetimų pokalbių klausytis!“
Nežinau, kaip būčiau atrodžiusi užsikimšusi pirštais ausis. Po kojos operacijos stovėti man sunku, o žmonių tirštai pritrombuotame autobuse dar ir pavojinga. Todėl buvau priversta girdėti visus tuos kliedesius.
Nesikišau į pokalbį, nepradėjau ginčytis. Tvirtai suspaustos moteriškių lūpos ir teisuolių minos leido spėti, kad būčiau tik suteikusi progą sukelti konfliktą ir išlieti visas per nelengvą žmonių gyvenimą susikaupusias nuoskaudas ant mano niekuo dėtos galvos.
O įrodyti... Na ką aš joms įrodyčiau? Kad moteris - taip pat žmogus su savo poreikiais ir emocijomis, o ne automatizuotas namų apyvokos daiktas? Kad mylėtis be abipusio partnerių sutikimo - tai prievarta? Kad jos dukra, iki soties prisižiūrėjusi į tėvų tarpusavio santykius, jau nesuvokia savęs kitame vaidmenyje nei būti auka?
Kilo nenugalimas noras išsitraukti kalendorių ir pasitikrinti, ar tikrai gyvename XXI amžiuje... Nes žiūrint į tas moterėlės pasijutau taip, lyg atsidūrusi gūdžiuose Viduramžiuose.
Abejoju ar ta „nepaklusni žmona“ ir „netikusi duktė“ perskaitys mano laišką, tačiau graužia mintis – o gal... Noriu kad ji žinotų – mama ne visada teisi. Kartais mamos pačios sugriauna savo vaikų gyvenimus, nors ir vedamos geriausių norų. O tokiais gerais norais pragaras grįstas...
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos smurtas-seimoje-tik-netylek.htm#.UwIJFfmSwrV"="">smurtas-seimoje-tik-netylek.htm#.UwIJFfmSwrV"" target="_blank">„Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalyti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
