Išėjau, nes visą laiką bijojau ir buvau žeminama savo vyro. Sunku pasakyti, kada prasidėjo smurtas, dažniausiai psichologinis. Yra tekę patirti ir netikėtų smūgių. Vis kaltindavau save. Išėjau dėl berniukų – jie turi užaugti kitokie vyrai. Tokie, kurie gerbia ir saugo savo šeimos narius.
Jie negali matyti tėčio, kuris keikiasi, stumdo, grasina nužudyti vaikų akivaizdoje mamą.
Kai pagrasindavau policija, manęs neliesdavo, bet sulaužydavo vaikų žaislus, mano baldus ir daiktus. Bijodavau ir aš, ir vaikai. Bet jie kopijuoja vėliau ir laužo, keikiasi, grasina nužudyti žaislus arba mane, kai supyksta, jei neleidžiu ko nors.
Planavau palikti vyrą ilgai, save tam ruošiau ir svarsčiau, ar tikrai verta sugriauti šeimą ir atimti tėvelį. Jis – nuostabus žmogus, mylintis, rūpestingas tėtis, kol nepraranda savitvardos. Agresija pasireikšdavo, kai vartodavo alkoholį, o vėliau – ašaros, prisiekinėjimai, kad niekada nesikartos toks elgesys.
Kai laukiausi antrojo sūnaus, jau nereikėjo alkoholio, bijodavau jo nuotaikų kaitos. Kartais elgdavosi nepriekaištingai. O kartais iš darbo pareidavo ir prisikabindavo prie netvarkos ar maisto, ar tiesiog mano nuotaika netikdavo. Esu labai daug kartų apstumdyta, metė į mane stiklinį rėmelį, kuris sudužo į sieną šalia mano veido. Grasino, kad suspardys, kai tik pagimdysiu.
Baisiausia, kad aš nesupratau, ką darau ne taip, kodėl jis taip manęs nekenčia. Paskui vėl nurimdavo, bet neatsiprašinėjo jau, nes, sakydavo, tai aš viską išprovokuoju.
Vienu metu, kai mažajam buvo 8 mėnesiai, įkalbėjau vyrą, kad išvyktų padirbėti į Vokietiją. Gyvenau pas tėvus, mano brolis mokėsi 12 klasėje, o mano maži vaikai ir jų nuolatinis verksmas jam tikrai trukdė.
Pykdavausi su vyru net per „Skype“.
Kai sugrįžo, norėjau tikėti, kad įmanoma gyventi kartu, ir norėjau, kad brolis pabaigtų 12 klasę ramiai. Sugrįžau namo. Ir labai greitai vėl prasidėjo žeminimas, kaltinimai, grasinimai atimti vaikus, jei skirsiuosi.
Vyras visada spręsdavo, kaip reikia gyventi, aš buvau kvaila, baisi ir dar pasileidusi, nes, jo nuomone, kol jo nebuvo, pramogavau, o vaikus močiutė augino. Taip, nebuvau aš mažam kambarėlį, miegojau su dviem kūdikiais, dygo dantys, reikėjo dėmesio ir priežiūros. Man, kiek galėjo padėjo tėvai, aš labai dėkinga.
Mažajam sūnui buvo tik 1,7 mėnesio, kai susiradau darbą. Prasidėjo kaltinimai, kad darbe turiu meilužių, kad miegu su direktoriumi, nes „tokios kaip aš debilės niekas nesamdytų“.
Po kelių mėnesių palikau vyrą. O pernai birželį padaviau ieškinį skyryboms dėl sutuoktinio kaltės. Dar vyksta skyrybų procesas. Visą šį laiką aš ir mano tėvai patiriame grasinimus, kad nužudys, sudaužys langus, atims iš manęs vaikus ir t.t.
Vyras nesirūpino ir nedavė pinigų vaikams iki teismo sprendimo, bet ir dabar reikia reikalauti ir prašyti. Kadangi esam dar neišsiskyrę, atvažiuoja ir išsiveža vaikus, paskui grasina, kad aš jų nebepamatysiu. Kviečiau policiją tris kartus pas savo tėvus, bet nieko: jis neturėjo ginklo, fizinio smurto nebuvo. O konfliktas, pasirodo, „normalus reiškinys“, „juk visi pasikarščiuoja“.
Niekas neapribojo jo teisės matytis su sūnumis. Buvau nusiųsta iš policijos į Moterų krizių centrą, iš ten – į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kol kas jokių veiksmų apsaugoti mane su vaikais nėra. Vyras kada panorėjęs atsiranda prie durų ir pareikalauja pasiimti vaikus, nes jų pasiilgo. Negaliu nieko pakeisti.
Jis gyvena mūsų bendrame name, pakeitė spynas, negaliu pasiimti daiktų, neleidžia įvertinti turto teismui. Grasina, kad prives mane iki beprotybės ir užsiaugins pats vaikus. Šmeižia mane visiems pažįstamiems, kad darbe turiu meilužį ar net kelis. Jau mano bendradarbiai sužinojo iš jo giminių, kad aš labai baisus žmogus, miegu su visais, noriu atimti jo namą, nesirūpinu vaikais.
Kur ta pagalba moterims? Jei ne mano tėvai ir jų parama, aš neturėčiau tiek jėgų visa tai ištverti. Neturėčiau pinigų advokatei, kad išskirtų. Kaip valstybė padeda? Ir dabar bijau, kad nepalūžčiau. Sunku tikėti, kad viskas baigsis teisingai ir gerai.
Gal ir jūs turite panašios patirties? Jei galite, patarkite, kaip kuo greičiau išsiskirti ir apriboti arba prižiūrėti tėčio ir vaikų bendravimą? Aš negaliu dėl barnių vaikų akivaizdoje.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalyti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
