Greičiausiai koks nors vienišas šio kūrinio egzempliorius nuklydo ir į Europos Sąjungos tvirtoves Briuselyje. O jau tenykščiai biurokratai, jei ką perskaitę ir atsiminė, tai pacituotą taisyklę. Svarbiausia — nieko nedaryti.
Tik Euromaidanas ir Krymo krizė — ne tai, ką galima ramiai praleisti pro akis bei ausis. Valstiečiai reikalauja reakcijos. Tylėjimas neatleistinas. Reikia kažką daryti.
„Kažkas“ ir daroma. Susirūpinimas šen, kvietimas dialogui ten, pasipiktinimas vienur, perspėjimas kitur. Reikalai prastėja? Visada galima pareikšti gilų susirūpinimą. Suprantate, čia kaip paauglių nudrožtame kompiuteriniame žaidime — yra susirūpinimo lygiai.
Paprastas susirūpinimas tiks liaudies protestams prieš valdžią, o gilus — jei grėsmingas kaimynas savo tankus ir laivus atitemps į svetimą kiemą. Kas nutiktų, jei Volodia sugalvotų su visais žaislais, betraiškydamas žmones ir bedegindamas miestus, pasivaikščioti iki Kijevo? Užtektų super gilaus susirūpinimo ar būtų suvokta, jog žodinių pagrūmojimų nebeužtenka?
Europos Sąjunga yra vienas iš geriausių dalykų, kurie Lietuvai nutiko nuo paskutinio nepriklausomybės atgavimo. Puikūs yra jos pinigai ir puikios taisyklės, kurių įsipareigojome laikytis. Užvis puikiausias yra ES botagėlis, kuriuo ji nesidrovi švelniai caktelėti per teisingos seksualinės orientacijos gynėjų, „Būk tikras vyras — prilupk žmoną ir vaikus“ ideologijos apologetų, sąmokslo teorijų bacilomis užsikrėtusių tautininkų bei kitos negudrios, užtat rėksmingos liaudies galvas.
Tik, va, menka problema: kai to botago panaudojimo tikrai žūtbūt prireikia, pradedama jį tausoti ir ištraukiamas silpnesnis arsenalas: bandymai prigąsdinti žodžiais bei kvietimai dialogui.
Atsiprašau, ar teisingai išgirdau? Dialogas? Su Rusija?
Rusija yra degtinės prisiliuobusi meška, visada klausiusi tik vieno — savo galvoje aidinčių lipšnių balselių, kurie jai čiulba, kokia anoji yra galinga, šlovinga, baimę kelianti bei kokias teises atsiriekti sau dar gabalą pasaulio turi. Civilizuoti, kilniais ketinimais iškvėpinti kvietimai susėsti prie derybų stalo ir bendromis jėgomis spręsti krizes Kremliaus grizliui nerūpi.
Putleris (V.Putino ir A.Hitlerio vardų amalgama, nūnai priskirta pirmajam) yra tikras bachūras. Bachūrų kompanijoje konfliktai sprendžiami ne diskusijomis, o kumščiais. Tik tokį dialogą Rusija ir supranta. Gali kiek nori girtos meškos prašyti baigti mindyti kitų gyvūnų buveines: rezultatas bus toks pat — dar daugiau benamių triušių ir lapių.
Užtat baltoji puikiai supranta sankcijų elektrošoką ir stiprių raminamųjų strėlytes į kaklą. Ar pastebėjote, kaip pasikeitė Rusijos tonas, kai veiklesni ir nuovokesni pasakė, jog, štai, įšaldysim porą sąskaitų, uždėsim embargą ir dar keletą savo lėktuvų į Krymą nusiųsim? Ak, šitaip? Nu, gerai, turbūt galim pabandyti ir pasitarti.
Bet kokios švelnesnės priemonės yra neveiksmingos ir atrodo beviltiškai. Be to, formuoja atitinkamą Rusijos požiūrį į kaimynus Vakaruose kaip į bestubures, silpnutes amebas. Švelni, idealistė motina, turinti sūnų chuliganą, prisiskaitė modernių knygų apie pozityvų auklėjimą be bausmių. Dabar, kai sūnaitėlis eilinį kartą prilupa kokį nors silpnesnį vaikigalį ir taip į namus atveda socialines tarnybas bei policiją, ji su atžala šneka nuosaikiai bei gražiai. Jis nėra blogas, tik nesuprastas. Jam reikia meilės, supratimo ir viskas bus gerai.
Gerai nebus. Jei pirmą kartą jaunasis recidyvistas močios klausėsi su šiokia tokia baime, tai po 5-ojo visi civilizuoti paprotinimai virto foniniu triukšmu. Motina pašnekės ir nutils, o tada bus galima grįžti prie įprasto bei širdžiai mielo aplinkinių terorizavimo. Tereikia tik iškęsti tas kelias minutes pamokslų, jog šitaip normalūs žmonės nesielgia.
Gerai nebus ir su Rusija. Susirūpinimai ir skatinimai pradėti derybas jai nerūpi. Žodžiai, po kurių neseka juos patvirtinantys veiksmai, yra nieko verti. Į juos galima nekreipti dėmesio. Ir nekreipiama.
Klystkeliais nuėjusią atžalą reikėtų atiduoti uniformuotiems pareigūnams, kad pagaliau patupdytų į nepilnamečių koloniją. Rusijai ne susirūpinimais ir pasipiktinimais, o konkrečiais veiksmais privalu parodyti jos vietą. „Ne taip reikia ieškoti draugų Europoje, pasaulyje“, pasakė Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas ir sulig tais žodžiais draugystė turėjo būti suspenduota. Bet tam reikia valios, pasiryžimo ir principingumo. Žiauraus ir laukinio pasaulio atstovai pyks, putosis, grasins, kurps keršto planus ir kaip išmanydami bandys įkąsti. Putleris savo lipniose ir ilgose rankose dar laiko šiokią tokią galią — esant reikalui, ji bus panaudota. Veiksmai prieš Rusiją Europai grįš atatranka ir tada jau skaudės mums. Tą skausmą reikės iškęsti.
Briuselio grafai skausmo bijo ir nenori. Šaltojo karo laikai baigėsi, Ukraina toli ir tikrai neišauš tokia diena, kai Kremliaus caras atsliūkins į Vakarų Europą ir ten ims daryti tvarką. Ne, jokių čia sankcijų, jokių priemonių prieš Rusiją. Reikia dar kartą išreikšti susirūpinimą — gal kas nors pasikeis ir patiems nereikės kišti baltų rankų į šią košę.
Ir, išties, kokios dar sankcijos? Pati pavasario pradžia, savaitgalis, Volodios kariuomenė smagiai leidžia laiką Kryme „gindama vietinius rusus nuo grėsmių jų saugumui“. Europos Sąjunga skelbia rengianti skubų posėdį.
Skubus posėdis, aišku, vyks pirmadienį. ES biurokratas — irgi žmogus. Jam taip pat reikia poilsio bei belgiško alaus stiklo. Kruvini konfliktai gali palaukti. „Karus skelbti savaitgalį, — pasižymi girta meška. — Vis porą dienų niekas netrukdys.“
Vien tai daug pasako apie Europos Sąjungos norą kištis į nelaimingus Rusijos ir Ukrainos santykius. Nejau galima tikėtis sankcijų, kai, net esant rimtam reikalui, tingima savaitgalį atliūliuoti į darbą?
Deja, be skausmo čia nebus išsiversta. Minkštakūniškumas nesukuria pagarbos ir baimės. Su neturinčiais stuburo nesiskaitoma. Kartais reikia banditui kaimynui vožti atgal ir kelias dienas gydytis praskeltą lūpą, kad vėliau tasai laikytųsi atokiau.
Šiandien užmerktos akys greičiausiai neatneš mums sunkaus Rusijos bato ant kaklų rytoj. Vis dėlto vieną dieną ES gali tekti suvokti: įtakos rezervas buvo iššvaistytas bereiškiant nesibaigiančius susirūpinimus. Tada skaudės žymiai labiau nei suskaustų šiandien, kai į mūsų pusės sankcijas Rusija atsakytų saviškėmis, bei nebebus kelio atgal. Regis, ta diena labai arti.
Jei ryžtingų veiksmų nebus imtasi dabar, kitą kartą Putleris gali sugalvoti apginti Kaliningrado gyventojų teises į eksklavo susijungimą su Rusija. Ir jau tada Lietuva klausysis, kaip koks nors iki traškėjimo iškrakmolintu kostiumu pasidabinęs prancūzas reikš susirūpinimą bei kvies dialogui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
