Aš pati auginu šuniuką. Jis registruotas, čipuotas, reguliariai vedžiojamas pas veterinarą. Skiepytas ir labai meilus. Vaikus išauginau, jie ir anūkėliai jau seniai gyvena Airijoje. Kad nepradėčiau kaukti iš vienatvės, įsigijau sau džiaugsmą – nedidelį mišrūniuką. Jis niekada nėra captelėjęs žmogaus, beveik neloja. Labai myli vaikus, mielai su jais pažaistų. Tačiau jam nelemta patirti tokios draugystės. Viskas dėl keleto jaunų šeimų, ardančių santykius ir gadinančių visiems namo senbuviams nervus.
Kadangi esu tvarkinga moteris, išvedusi šunelį į lauką pasirūpindavau, kad atliekos neliktų gulėti ant pievelės – pačiai nemalonu, kai nutirpsta sniegas ir tenka maknoti per šunų paliktas krūvas.
Tame pačiame name gyvena keli „aktyvistai“, auginantys vaikus. Pernai jie visus kaimynus ir mane tiesiog terorizavo dėl laikomų šunų. Mažiausiai vieną kartą per mėnesį rasdavau savo pašto dėžėje raginimą susirinkti šuns išmatas ir grasinimų sąrašą apačioje. Kiekvieną kartą, gavusi tą popiergalį, pasijausdavau blogai. Tarsi kuo kaltinama.
Po tokių popierių kai kurie kaimynai pradėjo atvirai pykti – laiptinėje netilo barniai ir riksmai, apie buvusią ramybę galėjau tik pasvajoti. Barniai netilo ir kieme – vos pasirodžius su šunimi, mamelių būdavom vejami tolyn nuo gyvenamojo namo tarsi nusikaltėliai.
Mūsų rajone nėra jokios šunims pritaikytos erdvės. Jaunesni, tvirtesni, pradėjo vedžioti šunis į miškelį, už pusės kilometro, tačiau aš jau per sena tokioms kelionėms ypač anksti rytais, kai dar tamsu.
O šį pavasarį aktyvistai peržengė visas ribas – vieną rytą atsikėlusi ir susiruošusi išvesti šuniuką, atidarau duris, o ten, tiesiai ant kilimėlio guli didžiausia mėšlo krūva... Man, kuri visada susitvarkydavo, užvirė kraujas. Viską išvaliau sukandusi dantis, verkdama iš nuoskaudos, tik dabar daugiau maišelių į lauką nesinešioju. Kas iš to? Ar surenku, ar nesurenku, tokie žmonės nesijaudina. Jiems svarbiausia rasti kaltus.
Jei jie nemoka ir nenori elgtis kaip išsilavinę, protingi žmonės, aš taip pat neprivalau rūpintis jų vaikų saugumu. Tegul perka vaistus nuo kirmėlių, tegul vaikšto po apdergtą pievelę, jei jau šitaip elgiasi.
Sukiršino tarpusavyje visą namą ir vis tiek nieko gero nepasiekė. Nesuprantu ar nėra kitų būdų kovoti su netvarka, kaip tik žeminti pagyvenusius žmones, kuriems tas laikomas šuniukas gal vienintelis džiaugsmas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
