Biurokratiją savo pašaukimu laikantys ministerijų klerkai kuria veiksmų planus, kandidatai į prezidento postą žarsto pažadus, akademikai filosofuoja, pensininkai maldauja savo vaikų mokyti jų anūkus lietuvių kalbos, patriotai ragina išstoti iš Europos Sąjungos. Ir viskas vardan kilnaus tikslo: kad tik susigrąžintume į gimtinę kuo daugiau paklydusių avelių ir neleistume pasprukti dar esančioms čia.
Mažai kas susimąsto ar bent jau drįsta garsiai užduoti klausimą – ar iš tiesų Lietuvai tų grįžtančiųjų reikia?
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad emigrantai nėra vienalytė masė. Yra aukštos kvalifikacijos specialistai, į užsienį patraukę dėl didesnių karjeros galimybių ir nepalyginamai didesnio atlygio už darbą.
Yra tie, kurie Lietuvą paliko dėl to, kad čia jiems tiesiog stigo erdvės, juos viliojo Londono naktinis gyvenimas, Paryžiaus kultūra ar Amsterdamo marihuana.
Yra kosmopolitai, kuriems gyvenimas vienoje šalyje tolygus gyvenimui kalėjime.
Yra jaunuoliai, ieškoję svetur kokybiškesnio aukštojo išsilavinimo.
Dar yra tie, kurie bėgo nuo mūsų visuomenėje klestinčio kaimietiškumo, tolerancijos stokos, dar nuo XIX a. nepasikeitusios šeimos sampratos.
Palikus nuošalėje visus mano išvardintuosius, aš klausiu – ar mums reikia, kad sugrįžtų kita, labai gausi emigrantų grupė?
Tai tie, kurie visuomet vaikėsi tik skalsesnės duonos kriaukšlės, bet niekuomet neturėjo nei talento, nei įgūdžių, nei kantrybės siekti daugiau nei vienadienė nauda. Kol jie gyveno Lietuvoje, jiems nebuvo pernelyg didelio skirtumo, kokį darbą dirbti – vairuotojo, kasininko, komplektuotojo ar kapinių prižiūrėtojo. Svarbu buvo tik piniginę papildantis banknotų kiekis, kuris, žinoma, niekuomet nebūdavo pakankamas.
Atsidūrę svečioje šalyje jie elgiasi taip pat. Gali doroti žuvis Norvegijoje, vištas Anglijoje, šerti kiaules Airijoje, ravėti salotų lysves Prancūzijoje arba raškyti obuolius Čekijoje, kad tik pinigai kapsėtų į jų sąskaitas. Jie neturėjo ir neturi jokių profesinių ambicijų, saviraiškos poreikio ar paprasčiausio orumo. Juos tenkina žemiausios kvalifikacijos darbas ir gyvenimas nuomojamuose būstuose, kuriuose tenka dalintis erdve su būriu likimo draugų, jei tik kišenės prikimštos valiutos.
Jie visuomet manė, kad tai valstybė turi pastatyti juos ant kojų, o ne jie valstybę. Jie vogė iš darbo visas žaliavas ir įrankius, kuriuos tik gebėjo išsinešti ir tuo pat metu skundėsi, kad Seime vien vagys. Jie provincijos alytnamyje gerdami pilstuką skundėsi pernelyg mažomis socialinėmis išmokomis. Atėję į darbo biržą, reikalavo jiems surasti darbą pagal niekam nereikalingą specialybę ir savo triūsą vertino triguba pinigine išraiška nei potencialūs darbdaviai. Jų laisvalaikis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje toks pats: pigaus alaus gurkšnojimas, piratinių veiksmo filmų žiūrėjimas ir muštynės vietiniame bare.
Dabar jie gyvena Mančesteryje trejus metus, bet angliškai tesugeba pasisveikinti. Atvykę atostogauti į tėvynę, jie picerijoje su pasididžiavimu užsisako patiekalą be akcijos ir iš aukšto žiūri į aplinkui sėdinčiuosius, nes anie kvailiai trūnija Lietuvoje užuot šluostę senukams užpakalius Vokietijoje.
Visiems sutiktiems primygtinai pasakoja, kiek Lietuvoje daug netvarkos, kultūros stokos ir šiukšlių, nors patys nėra numetę nuorūkos į šiukšliadėžę, o ne ant žaliosios vejos.
Aš laukiu į Lietuvą sugrįžtančio chirurgo, kuris pasisėmęs patirties užsienyje pritaikys žinias gydydamas mūsų šalies žmones. Aš laukiu kulinaro, kuris padirbėjęs Italijoje šefo padėjėju nuspręs Lietuvoje atidaryti gero maisto restoraną. Aš laukiu apsukraus jaunuolio, kuris čia įkurs savą verslą ir sukurs naujas darbo vietas. Aš laukiu gerą išsilavinimą įgijusio studento, kuris taps lobiu mūsų darbdaviams, nerandantiems kvalifikuoto ir kūrybingo darbuotojo.
Aš laukiu talentingo dailininko, kuris netapys vien saulėlydžių Pilies gatvės turistams. Aš laukiu rašytojo, kuriam nereikės sėdint profesinės sąjungos salėje virkauti dėl meno nuosmukio, nes jis kurs tokį meną, kad negalės būti nepopuliarus.
Bet tikrai nelaukiu to, kuris čia grįžęs, neduos mūsų šaliai ničnieko, bet su malonumu ims viską, ką tik ši jam galės pasiūlyti, o atgręžęs nugarą keiks neskalsiai maitinančią ranką. Man jų nereikia, ir visai Lietuvai jų nereikia.
Netgi siūlyčiau vyriausybei sukurti strateginį planą, kuris leistų tuos asmenis bet kokia kaina išlaikyti ten, kur jie yra dabar. Tai puiki galimybė atsikratyti valstybei nenaudingų ir netgi kenksmingų visuomenės elementų.
Prašau, tik nepasakokite man komentaruose apie tai, kad ne visi gali būti vadovais, verslininkais, aukštos kvalifikacijos specialistais, kad visuomenei reikia ir juodadarbių ir t.t. Jei jau pritrūksime kiemsargių, valytojų ir duobių kasėjų, importuosime juos iš prasčiau už mus gyvenančių šalių (taip, tokių esama, tai ne mitas). Jei jau prieisime iki to, vadinasi, tikrai gerai gyvename, nes tokią prabangą sau gali leisti tik turtingai gyvenančios šalys.
Taigi, nemažinkime emigracijos bet kokia kaina, remdamiesi vien tautiniais principais (ar kompleksais?). Tiesą sakant, neblogai būtų emigraciją dar ir padidinti, tik priešinga kryptimi nei mūsuose įprasta. Jei į Rusiją emigruotų didžioji dalis prarasto Sovietų Sąjungos rojaus garbintojų, Olego Gazmanovo gerbėjų, pasipiktinusiųjų fašistine Ukrainos revoliucija ir kitokių potencialių kolaborantų, turbūt net pavasaris į Lietuvą greičiau ateitų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
