Baigusi Vilniaus Salomėjos Neries gimnaziją ir mokytojų seminariją, beveik 50 savo gyvenimo metų paskyrusi pedagoginiam darbui, buvusi aktyvi, gražiai bendraujanti, besilaikanti tvirtų moralės ir dorovės principų, niekada neskriaudusi, nekerštavusi, neapgavusi, dabar močiutė Leonarda yra prikaustyta prie patalo. Koks tai buvo insultas – hemoraginis ar išeminis, nėra svarbu, nes tai – tik medicininiai terminai, kurie man, filologei, yra tik žodžiai be reikšmės juose. Galiu pasinaudoti „Google“ – bet reikalo esmės tai nepakeis.
Močiutė nebemoka vaikščioti. Insultas ištiko sausio pabaigoje ir po gydymo Ukmergės ligoninės Neurologiniame skyriuje ji buvo perkelta į Palaikomojo gydymo skyrių. Švaru ten, tvarkinga, šviesu. Tik labai daug kančios, liūdesio ir nevilties sklidinų akių. Dažnai – žvelgiančių lyg į niekur, o gal – atgalios, į tą laiką, kai buvo jaunystė, sveikata, gyvenimo džiaugsmas, kai jauteisi reikalingas.
Dabar jie visi, ten gulintys, yra patys reikalingi pagalbos, priežiūros, atidos. Negali patys pavalgyti, patys nusiprausti, patys nueiti į tualetą. Visiškai priklausomi nuo kito žmogaus. Štai būtent apie tai ir noriu pakalbėti.
Močiutė Leonarda yra visiškai nekaprizinga ir nepretenzinga. Ji – sąmoninga, neparalyžiuota, valdo rankas. Ji niekuo nesiskundžia – geri jai ir gydytojai, ir slaugytojai, ir jaunutis kineziterapeutas, ir palatos kaimynės.
O aš skundžiuosi. Tiksliau, nesiskundžiu, o tiesiog aprašau situaciją, man keliančią begalinį nerimą, susirūpinimą ir skausmą.
Močiutei atrodo, kad ji dar kažką gali pati – pavyzdžiui, paimti nuo grindų nukritusių servetėlių pakelį. Kėlėsi – griuvo. Tai buvo pirmas mėginimas, kurio rezultatas – didžiausia mėlynė po dešiniąja akimi. Antrasis mėginimas – pasiekti nupuolusį sulčių buteliuką. Šis kartas – jau su rimtesnėmis pasekmėmis. Ant ligonės užgriuvo spintelė. Mėlyna kita veido pusė, nubrozdintas smilkinys, mėlynas šonas ir koja. Gydomi liekamieji poinsultiniai reiškiniai – o tampa panašu, kad žmogus užsimuš ligoninėje, prasikirtęs galvą ir susilaužęs kaulus.
Klausiu jų, tų močiutei „gerųjų“ su baltais chalatais – ką daryti? Ką daryti, kai namie – du maži vaikai ir negali ligoninėje budėti paromis, kai finansinių galimybių privačiai samdyti slaugytoją nėra, kai visą gyvenimą laikausi principo niekam „neduoti į kišenę“. Kai esu tvirtai įsitikinusi, jog greta pareigybinio aprašo, kurio laikomasi, privalu laikytis ir kito - bendražmogiškojo „aprašo“.
Klausiu močiutės – kodėl tu, mieloji, nesišauki pagalbos, kai tau jos reikia? „Tai kad daktariukai užimti, nenoriu trukdyti“ – atsako. Nesiginčiju – tikrai nemačiau sėdinčių ir siurbiančių kavą. Vis vaikšto – tai su popieriukais, tai su vaistukais, tai su šluostėmis, tai su basonais.
O močiutė krenta trečią kartą. Tada jau „baltachalačių“ klausiu praktinio dalyko – gal ant modernios funkcinės lovos, kurios, deja, pats ligonis neįstengia pasireguliuoti, galima būtų pritvirtinti bortą. Pasirodo, „galima būtų“ – eureka! Suranda kažkokį apytrumpį, kažkokiais draiskalais pririša, lovą pastato horizontaliai prie sienos.
Tik prisipažinsiu – šio „praktinio dalyko“ klausiau, nebeapeliuodama į pareigas, atsakomybes bei žmogiškumą, ir klausymo formuluotėje pavartodama žodį „teismas“.
Baigdama paaiškinsiu, kodėl šio teksto pavadinime yra žodis „mygtukas“. Jis, skirtas išsikviesti personalui, įmontuotas į sieną. Nei gulint, nei atsisėdus, jo fiziškai neįmanoma pasiekti. Gal tokie yra europiniai standartai – tuos mygtukus montuoti būtent šitaip – nes skyrius suremontuotas neseniai. O jūs, visi neįgalintys patys apsitarnauti – nesiekite to raudono mygtuko. Jei sieksite – išvirsite iš lovos ir atgalios jus, susidaužiusius kaip obuolius, įkels tada, kai pastebės, eidami pro šalį. Mėginkite šaukti – ir kuo garsiau. Jei pasiseks – jus išgirs. Šaukti neturite jėgų? Tuomet belieka apsiverkti.
Aš apsižliumbiu kaskart, užvėrusi 411 palatos duris. Iš bejėgiškumo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
