Būti žinomam ir matytam dėstytojų beveik nėra būtinybė (na, atsiranda tokių don kichotų, kurie retkarčiais pakovoja su šiais nelankančiais paskaitų vėjo malūnais, bet vis mažiau). Atlikti visus semestro darbus – dar mažesnis reikalavimas, jau nekalbant apie tų darbų atlikimą laiku ir kokybiškai.
Bakalauro pakopos studijose nusirašinėjimas ir sukčiavimai, darbų plagijavimas atrodė tarytum pateisinamas dalykas, nes su šios pakopos diplomu Lietuvoje nuveikti galima ne kažin ką, kadangi tokių diplomų ir asmenų su jais – kaip šieno ir dar daugiau. Žodžiu, kiekviena valytoja (jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai blogas ar niekingas darbas) Lietuvoje potencialiai gali būti baigusi aukštąją mokyklą.
Kyla klausimas – kam tarnauja mokslas?
Kai prieš gerus 15 metų viena garbinga, tuomet dar lektorė, užsiminė apie tai, jog universitetai neturėtų ruošti darbininkų, o labiau orientuotis į mokslą, į akademinio lygmens specialistų ruošimą, atrodė kiek papiktinančiai. Mat kiekvienas darbininkas juk nori turėti universitetinį išsilavinimą, kodėl gi jam turėtų būti užtrenktos durys tam? Dabar, susidūrus su tikrove, kai universitetai kepa šimtus nieko neišmanančių ir net kartais elementarų sakinį su gramatinėmis klaidomis rašančių „specialistų“ krūvas, tos lektorės mintys „turi racijos“.
Ne paslaptis, kad universitetai privalo laikyti ir saugoti studentus dėl „už galvas“ gaunamo finansavimo. Pastarieji, tuo tarpu, sėkmingai tuo naudojasi: praktiškai visi antrosios pakopos studentai dirba ir paskaitas lanko tik laisvalaikiu. Užėjus į auditorijas galima pamatyti vos trečdalį iš visų sąrašuose esančių studentų. Ir čia – dieninės studijos, kurios organizuojamos, atsižvelgiant į studentų pageidavimą – vakare. Kokia studijų po darbo kokybė – galima numanyti: žmogus po 8 valandų darbo dienos nėra pajėgus intensyviai mąstyti ir dalyvauti paskaitose, tad, jei apskritai ateina į paskaitas, tampa tik apatišku klausytoju, pasėdinčiu auditorijoje.
Tai galbūt mokslas tarnauja pinigams?
Viso ko blogis slypi ne vien universitetų troškime žūtbūt išlaikyti universitetą neuždarytą. Darbdaviai dažnai tam padaro paslaugą, reikalaudami vis aukštesnį darbuotojų išsilavinimą liudijančių diplomų, net nesusimąstydami, kad darbininkiškų profesijų žmones kokybiškai paruošti gali tik kolegijos, kur pusė studijų – profesinei praktikai skirtas laikas. Kai tuo tarpu universiteto misija iš esmės yra ne profesijoms ruošti, o parengti visapusę, apsišvietusią asmenybę, suinteresuotą plėtoti mokslą ir užsiimti akademine veikla.
Masinis lietuvių noras būti baigus universitetą taip pat dažnu atveju prasilenkia su realybe ir mokslo tikslais. Kad ir kaip bjauriai beskambėtų, šiuo metu didesnei daugumai studijuojančiųjų reikalingas ne mokslas, ne žinios, net ne patirtis, kurios būtų galima ar reikėtų semtis iš šiose įstaigose dirbančių akademikų, o pats diplomas kaip popierėlis, parodomas draugams, giminėms, darbdaviams. Tą liudija masinis nusirašinėjimas ir sukčiavimas ne tik tarp bakalauro pakopos studentų, tačiau ir tarp magistrantų, kurie, kaip ne kaip, yra pakeliui į doktorantūrą, pakeliui į tą tikrąjį mokslo, jau nebe kvalifikacinį, kelią.
Dar keisčiau būna stebėti atvejus, kai sukčiaujantieji studentai tai atvirai demonstruoja ir labai pašaipiai žvelgia į nesukčiaujančius, suvokiančius, kad viską, ką patys atliks, jiems patiems yra reikalinga ir duos naudos gyvenime: lyg „vargšeli tu, vargšeli, ir kur tu eisi su savo sąžine, kai aš kopsiu į akademiko šlovę?“
Tuomet imi svarstyti, kad gal nebereikia Lietuvai apskritai tokio mokslo, jei jis taip devalvuotas? O gal žmonių galvose kažkas negerai, gal kokie kompleksai lietuvius graužia, jei masiškai visiems reikia aukštojo mokslo, kurio diplomą gavę išvažiuos į Angliją braškių skinti ar į Norvegiją lašišų žvejoti?
Nusiviliu kas kartą melagiais ir sukčiais mokslo aplinkoje, tik nežinau, kaip jų išvengti? Kaip tas kritęs mokslo lygis ir devalvuotas diplomas turėtų sugrįžti į savo garbę ir pelnytą, sąžiningai, galbūt kartais ir sunkiai uždirbtą vietą. Ko gero, belieka semti iš universiteto, kiek galima, kiek kas asmeniškai įstengia ir labai viltis, kad pastangos kada nors atsipirks. Nesvarbu, kad galbūt ne šiame gyvenime. Na, ir tegul.
Bet mokslas (bent man) – vis dar ta šventovė, kurioje tikiuosi kur kas daugiau sąžiningumo ir meilės jam bei darnos tarp mokslo bendruomenės, nesvarbu, kas tai bebūtų: profesorius, studentas, raktininkas ar sekretorės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
