Kai įžengiu pro Meikštų dvaro duris, nesutinku nei įtarumo, nei priešiškumo žvilgsnių. O to galėtum tikėtis: juk aš – ne viena jų, aš pašalietė, aš – rengti straipsnio atvykusi smalsi žurnalistė.
Žinoma, čia niekas nesišypso į kamerą, o pasakodami savo istorijas paprašo vieno – naudoti išgalvotus vardus. Nepaisant to, iš gyvenimo bedugnės nusprendę išsikapanoti dvaro gyventojai nustebina atvirumu.
Po vienu stogu - bedarbiai, turtuoliai, teisėjai
Ignalinos rajone įsikūrusiame didžiausiame Lietuvoje priklausomybių reabilitacijos centre dužo visi išankstiniai stereotipai apie tai, kas yra priklausomas žmogus.
Nuo bedančių bedarbių, reabilitaciją vietoj kalėjimo pasirinkusių nuteistųjų – iki miesto intelektualų, turtingų verslininkų, auksiniu jaunimu vadinamų jų vaikų ir teisėjų. Esamų ir buvusių „dvarininkų“ paveikslas – platus ir margas.
Ir čia vyriausias – tikrai ne tas, kuris išoriniame pasaulyje turėjo daugiau pinigų, pažinčių ir įtakos. Vyriausiuoju čia vadinamas tas, kuris ilgiausiai – švarus.
Švarus nuo kokaino. Švarus nuo heroino. Švarus nuo piktnaudžiavimo tabletėmis, alkoholiu, ar jų mišiniu. Beveik visi čia atvykstantieji būna išbandę po kelis narkotikus.
Pradžia dažnai būna panaši – marihuana ir kiti, kaip atrodo, mažiau kalti narkotikai. Po to – stipresni kvaišalai: kokainas, amfetaminas, ekstazis. Ir tik pabaiga beveik visuomet ta pati – rūkomas heroinas, o po to – jau jo adatos.
Gydo ir priklausomybę, ir tinginystę
Didžiulėje ir išpuoselėtoje dvaro teritorijoje pasitinka mūrinis Jono Basanavičiaus paminklas. Ir jis turbūt vienintelis dvare, kuriam pavyksta rymoti nieko nedirbant.
Mat beveik viskas, ką dvare pamatau, - pastatyta ir išpuoselėta pačių reabilitacijos centro gyventojų rankomis. Antram gyvenimui prikeltas XIX amžiaus dviejų aukštų dvaras, pirtelė ir tvartas, kuriame auginamos vištos, ožkos ir kiti gyvuliai. Beveik viskas, ką dvare patiekia ant pietų ir vakarienės stalo – užauginta jo gyventojų, apdirbta jų pačių rankomis.
Kai priešpiet atvykstu į dvarą, tos savaitės šeimininkas jau būna paskirstęs dienos darbus. Ji prasideda anksti – dar prieš 7 val. ryto. Po rytinės mankštos ir pusryčių bendruomenė renkasi ryto ratui – aptaria praėjusios dienos klaidas, pasiekimus ir būsimus darbus.
O darbų čia – apstu. Kas kambarius tvarko, kas medžius geni ar gyvulius šeria, kas, kartu su prižiūrėtojais, į parduotuvę suvažinėja – kiekvieno reabilitacijos centro gyventojo atsakomybę kas dieną – griežta ir aiški.
Ne beprasmis darbas – rūšiuoti kmynus
Tvarka dvare tokia, kad darbas išgydo visus simuliantus. Greitai baigiasi nebūtini pasivažinėjimai į miestą (jeigu jie tau jau leidžiami), kai sužinai, kad už kiekvieną tokios išvykos valandą teks atidirbti – savo laisvo laiko sąskaita. O juk jo per dieną – vos dvi trys valandos.
Greitai baigiasi ir peršalimo ar kitos ligos, kuriomis galėtum atsiprašyti nuo fizinių darbų lauke. Užuojautos čia nesulauksi – teks sėsti prie kur kas labiau kankinančios veiklos. Kad ir atrinkti specialiai tau prieš akis sumaišytus grikius ir ryžius. Ir tik reabilitacijos centro svečiui toks darbas gali atrodyti kaip visiška beprasmis. Čia, man paaiškina, nėra beprasmių darbų.
Nepaisant to, vaizdas, kurį išvystu virtuvėje, vis tiek priverčia galvoti, ar nesu kokiame nors siurrealistiniame filme. 31-erių Rimas po grūdelį rūšiuoja kmynus – viena krūvelė dar su šapais, kita – jau švari. Svarstau, kiek kančios ir minčių čia sudėta, kai vėliau vaišinuosi taip kruopščiai atrinkta kmynų arbata.
Nes Rimas tikrai nesimuliavo. Šis monotoniškas darbas jam jau kelias savaites tekęs, nes jis į reabilitacijos centrą atvyko sulaužyta koja. Tada, dar savo ankstesniame gyvenime, buvo toks apsvaigęs, kad iškrito, o gal iššoko – neprisimena – iš antro aukšto. Ir štai jis čia – šlubuojantis ir norintis išlipti iš priklausomybės duobės.
Rimo gyvenimo istorija – tokia turtinga ir įdomi, kad apie jį dar perskaitysite lrytas.lt portale. O kol kas Rimas baugščiai blizgančias ir pasimetusias akis, ir supranti – iki kol jis atsities, dar gabalas kelio.
Draugystė ir seksas - tabu
11. val. 45 min. nuskamba varpas – dvare jis praneša pertraukos ir kitų užsiėmimų pradžią. O jį girdėti privalo visi – tiek esantieji lauke, tiek viduje. 15 minučių tarp darbo - pasisėdėjimui, ramiems pašnekesiams ar juokams, kavai ir cigaretei. Dvare rūko beveik visi.
Ar rūkymas – tai ne dar viena priklausomybė? „Ne viskas iš karto“, - paaiškina vienas iš socialinių darbuotojų. Jeigu tektų atsisakyti visko – narkotikų, alkoholio, cigarečių, televizijos – sveikstančiajam tai būtų pernelyg didelis stresas.
O štai seksas ir atviros draugystės – draudžiami net specialaus dvaro kodekso. Kodėl? Argi draugystė, švelnumas nepadeda atsitiesti ir gyti? Priešingai - tik trukdo. Kai svarbiausia tampa jausmai – taip būtina drausmė ir reabilitacija nustumiami į antrąjį planą.
Tiesa, ir likusieji malonumai – riboti. Televizija, telefonas, kompiuteris – tik tam tikromis valandomis ir tik jei jau esi mažiausiai antroje reabilitacijos fazėje.
Pirmoji fazė – kai negali beveik nieko: jokių pasimatymų ir pokalbių su artimaisiais, kompiuterio, išvykų į miestą.
Antrasis etapas – jau leidžiama su centro darbuotojais kelioms valandoms išvykti į miestą, kur gali aplankyti Darbo biržą, teismą, antstolius ar parduotuves.
Pasiekusieji trečiąją fazę – jau gana laisvi. Jiems leidžiama kas dvi savaites savaitgaliui išvykti namo, naudotis internetu, laisviau skambinti artimiesiems (nors pats telefonas visuomet saugomas pas dvaro vadovus).
Ir tik pati bendruomenė sprendžia, kokią pažangą jau padarė kiekvienas jos narys, ar nusipelnė pereiti iš vienos reabilitacijos fazės į kitą.
Bet margas grafikas ant dvaro sienos išduoda – nuopoliai ir atkryčiai čia įprasta ir normalu.
Kažkas neištvėręs abstinencijos iš dvaro vaistinėlės naktį prisivogė tablečių – ir vėl viena faze žemyn. Kai kas svaigintis bandė ypač stipria arbata – čefyru. „Dabar jau suprantu, kad arbata gali būti tiesiog kvapi ir skani“, - vieno terapinio seanso metu prisipažins čefyru dvare piktnaudžiavęs Stasys.
Nepavyks išvengti bausmės
Užjaučiančių ar dangstančių prasižengus čia nėra. Tad jei tave ir paskųs – tai dėl labai aiškaus tikslo - kad bausmė ir drausmė vestų į pagijimą.
O bausmių čia sutiksi labai įvairių. Štai stebiu tris ratus aplink plačią dvaro teritoriją žygiuojantį jaunuolį – tai dėl to, kad vakar jis 5 minutėmis anksčiau, nei numatyta, baigė sportuoti. Prastai sutvarkei patalpas – visa valanda papildomo darbo.
„Bausmės nėra tikslas pats savaime. Jos veiksmingos tik tiek, kiek koreguoja elgesį. Kiekvienas privalo suprasti, kad turės atsakyti už savo veiksmus“, - vedžiodamas po Meikštų dvaro valdas pasakoja jo vadovas Mindaugas Survilas.
Ne tik dvaro - viso Meikštų kaimo gyventojai gerai žino, ką dvaro vadovas turi mintyje.
Apylinkėse jau tikra legenda tapo M.Survilo kirvio vagystės istorija. Kažkas galbūt tik nusikeiktų ir apgailestaudamas numotų ranka, jeigu netektų kelias dešimtis litų kainuojančio daikto. Tik ne M.Survilas. Jis kaipmat apvažiavo kaimą ir surado – tiek kirvio vagį, tiek žmogų, kurio kieme nugulė svetimas daiktas. Taip paprotino, kad nuo to laiko visame kaime niekas negirdėjo apie vagystes.
Mirtis – nuolatinė palydovė
Kad ir kokia veiksminga terapija ar glaudi bendruomenė bebūtų, Meikštų dvare niekas neturi naivių vilčių, kad atsitiesti pavyks visiems. Narkotikų vartotojų statistika visoje Lietuvoje – labai aiški: trečdalis po pereitos reabilitacijos nevartoja ir atsitiesia visiškai, trečdalis – tai vartoja, tai ne. Dar trečdalis neišsikapstę ar perdozavę miršta.
Meikštų dvaro vadovas skaičiuoja, kad per 13 reabilitacijos centro gyvavimo metų, dvare ar iš jo jau išvykę mirė 38 žmonės.
Kai lankiausi dvare, jo gyventojai dar nebuvo atsigavę nuo šoko: reabilitaciją baiginėjančiam, namo netrukus turėjusiam išvykti vyrui rytinio kroso metu tiesiog sustojo širdis.
Ir tai - turbūt aiškiausia žinia tiems, kurie renkasi kvaišalų kelią: patekus ant priklausomybės lyno, teks nuolat balansuoti tarp gyvenimo ir mirties.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
