Savo tėvą laidojau prieš pat brandos egzaminus. Jis mirė nuo kepenų ligos, blaivo jo beveik nepamenu. Prieš keletą metų taip pat palaidojau ir savo brolį. Jam sustojo širdis, to priežastis - ta pati. Tiek tėvą, tiek brolį gelbėjau, kiek galėjau. Tėvą bandžiau gelbėti savo meile, buvimu šalia, rūpesčiu...nepadėjo. Brolį gelbėjau mokėdama už jo reabilitacijas, kodavimus, įtaisydama jį į darbus. Visa tai irgi nepadėjo.
Dar ir dabar gatvėje matydama girtuoklius stengiuosi nusisukti, eiti į kitą pusę, nematyti, negirdėti, nes mano žaizdos dar gyvos. Suvokimas, kiek iš manęs atėmė alkoholis drasko širdį.
Dabar pati turiu vaikų ir neleidžiu sau išgerti daugiau nei taurę vyno, nes jokiais būdais nenoriu jiems tokių išgyvenimų.
Būdama brandaus amžiaus turėjau savo gyvenime nuostabų vyrą. Jis buvo geras, rūpestingas, sąžiningas, atidus, mylintis ir galėjo man atiduoti visą savo pasaulį, kad tik aš būčiau laiminga. Viskas buvo gerai, tačiau aš išvykau studijuoti į kitą miestą, taip susiklostė, kad jis su manimi išvažiuoti negalėjo. Atstums šiuo atveju padarė savo. Būnant 20-ies labai sunku atsispirti pasiūlymams ir norui lėkti su draugais, šėlti, atsipalaiduoti. Ech, tas velniškas noras atsipalaiduoti.
Iš pradžių man atrodė, kad viskas yra gerai, kad aš to verta ir man to reikia. Pamažu atitolau nuo senosios kompanijos, palikau savo gyvenimo meilę (tik dabar suprantu tikrąją to žmogaus vertę) ir blaškiausi nuo vienos kompanijos prie kitos. Alkoholis, cigaretės, pamažu ir lengvieji narkotikai.
Kas yra tai daręs, supranta, kad pavartojus užplūsta neapsakomi jausmai, meilė visam pasauliui, padidėja kūno jautrumas, atsiranda aistra, norai, palaima, ekstazė ir visi kiti geriausi jausmai.
Susipažinau su vyru, su kuriuo buvo nerealiai linksma. Prilipau prie jo, nes jis visada turėjo, ko man reikėjo tada. O pavartojus kartu, mes suartėdavome ir tai kartodavosi, kol pagaliau apsigyvenome kartu ir ekstazė buvo nepertraukiama.
Abu dirbome normalius darbus, bet vakarais ir savaitgaliais užsidarydavom savo mažame dviejų žmonių pasaulyje. Aš jį mylėjau... Oi, kad jūs žinotumėt, kaip aš jį mylėjau. Tas jausmas, kai mes būdavom kartu, tie prisilietimai, ta šiluma, tos kalbos per naktį, tas artumas... Tai tęsėsi beveik metus, kol aš pastojau.
Viskas gerai, vaikelis buvo planuotas, laukiamas ir tai buvo viltis, kuri pasiteisino, jis ištraukė mus iš narkotikų liūno, bet kai narkotikai baigėsi, aš supratau realybę. Ne tą žmogų aš mylėjau, o tai, ką jis nešėsi kartu su savimi.
Kai baigėsi mūsų naktiniai kalbėjimai, linksmybės kartu, aš pamačiau tikrąjį jo veidą, pamačiau tikrąjį žmogų ir supratau, kad prieš tai aš mačiau ne jį. Ne, jis nepasikeitė. Pasikeičiau aš. Nebe tokia naivi, visada blaivaus proto, su kitais prioritetais. Aš juk mama. Bet tėtis tai jis.
Dabar suprantu, kad ne tokio tėčio savo vaikams norėjau. Ne tokio šeimyninio gyvenimo norėjau. Bet yra kaip yra. Per savo vaikišką suaugusios moters kvailumą, per nuo narkotikų ir linksmybių aptemusį protą, per norą atsipalaiduoti, per norą pamatyti ir patirti kuo daugiau, praradau tikrai vertingą žmogų ir pasilikau su tuo, kuris tiesiog yra mano vaikų tėvas.
Matyt atėjau į gyvenimą su poreikiu būti reikalinga, vesti į doros kelią, gelbėti žmones, nes mano vyras dėkoja man, kad jam atsistoti pavyko mano ir vaikų dėka. Bet manęs nepalieka tas jausmas ir klausimas: o kas būtų, jei... jei aš būčiau turėjusi normalų tėvą?
Greičiausiai aš nebūčiau atsidūrusi ten, kur dabar esu. Bet tuomet ar aš turėčiau dabar tai, dėl ko gyvenu, savo vaikus? Klausimų daug, jausmų dar daugiau. Didžiausias mano tikslas yra nuo viso šito apsaugoti savo vaikus, kad jie turėtų normalią šeimą, kad jiems nebūtų pagundų ir svarbiausia – kad jie būtų pakankamai stiprūs atsispirti ir parkritę atsistoti. Nes aš atsistojau, žinau kad įmanoma.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
