Visur manęs buvo pilna, nepraleisdavau nė vieno vakarėlio, nė vienos išvykos, nebuvo nė vieno kvietimo, kuriuo būčiau nepasinaudojęs. Visada turėjau begalę draugų, turbūt tai ir buvo istorijos pradžia.
Sutikau naują žmogų, kuris man pasirodė be galo įdomus, mano bendravardis. Sutapo interesai: vakarėliai, draugų kompanijos. Vieną dieną jis pasiūlė pabandyti kai ką įdomaus. Tą dieną mokykloje aš pirmą kartą parūkiau heroino, ir kelias į pragarą atsivėrė.
Tuo metu ir kitus aštuonis mėnesius buvo be galo gerai. Nerūpėjo niekas, nes po kiekvienos dozės gyvenimas atrodė paprastas ir mielas. Neliko jokių problemų, jokių rūpesčių ir nesutarimų. Nepastebėjau, kur dingo visi draugai ir kiti mylintys žmonės. Likau aš ir kompanija kelių bičiulių, kurių tikslas irgi buvo dozė.
Man pasisekė, neteko „badytis“, pavykdavo „susireguliuoti“ pakankamai pinigų, kad tai darytume be injekcijų. Pamažu tai pastebėjo mokytojai, tėvai, kiti artimi žmonės. Dauguma nusigręžė, o pagelbėti man ryžosi tik vienas klasės draugas, sesuo ir jos įkalbintas tėtis.
Taip jau atsitiko, kad po nelaimės, patyręs galvos traumą, išgyvenau baisias abstinencijos kančias. Kenčiau ligoninėje. Jei ne artimųjų pažintys ten, kažin ar būčiau savo jėgomis ištvėręs. Naktimis kaukdavau iš skausmo, kol gaudavau stiprių raminamųjų, nuolat pumpavo skysčius, valančius organizmą.
Daviau seseriai pažadą išsikapstyti, ir tai buvo mano naujo kelio vedlys, su nuopuoliais. Jau keturiolika metų kas rytą dėkoju tiems žmonėms, kurie manimi tikėjo.
Kai tik išleido iš ligoninės, susiradau savo draugą ir parūkiau, tik tada mano protas atsigavo, ir suvokiau, kas vyksta. Bėgau namo griuvinėdamas, kadangi dozė buvo per daug stipri išvalytam organizmui. Parbėgęs namo griuvau sesei į glėbį, maldavau, kad mane užrakintų, kad neišleistų vieno. Tai buvo diena, kai paskutinį kartą vartojau.
Tą dieną sesė įsodino mane į mašiną ir nusivežė pas daktarą. Jis, puikus medikas ir psichologas, dar kartą privertė mane pasižadėti ir pats davė pažadą padėti. Galėjau skambinti jam dieną ir naktį, kada tik užsinorėdavau dozės, su sąlyga, kad nuo tos dienos nevartosiu bent dešimt metų.
Prieš tris dienas suėjo keturiolika metų, kai esu iš naujo gimęs. Niekas nebenori to prisiminti. Tą dieną mintimis vienas švenčiu savo gimtadienį.
Šiais metais tą rytą nubudęs pabučiavau savo nepakartojamai nuostabią žmoną, taip pat patį nuostabiausią pasaulyje vaiką, užsimerkiau, mintimis padėkojau savo klasės draugui, tėčiui, sesei ir supratingam daktarui. Juk jei ne jie, šiandien, jei būčiau gyvas, tapčiau visuomenės dėmesio neverta padugne. Žmogumi, kuris kelia visiems neapykantą, pasišlykštėjimą ir daug kitų blogų jausmų.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
