Tuo pačiu noriu papasakoti savo istoriją su laiminga pabaiga. Dabar man 31-eri. Viskas prasidėjo, kai man buvo tik 20 metų. Buvau sportininkas, nerūkiau, negėriau, bandžiau gyventi bachūro gyvenimą. Man patiko žmonių akyse matyti baimę, pagarbą.
Pradėjau važinėti į užsienį vogti, man taip gerai sekėsi, kad per trejus metus taip nė karto nebuvau pagautas. Turiu gana pasiturinčius tėvus. Viską, ką pasidarydavau, likdavo tik man. Pamenu, Lietuvoje neseniai buvo atsiradusios 500 litų kupiūros, o jų jau buvo prikimštos mano kišenės.
Vieną kartą draugas, kuris sėdėjo kalėjime, susipyko su savo pana ir man pasiūlė: „Davai, įtraukiam heros“. Pabandęs aš nieko nesupratau, tik tiek, kad visą niežtėjo ir buvo bloga.
Matydamas kitus narkomanus, aš draugo paklausiau, kaip galima prie heroino priprasti, juk čia - tik milteliai: įtraukei, išsimiegojai ir pradėjai naują dieną. Neturėjau daug pavyzdžių, ką padaro heroinas. Mokyklose mano laikais su tuo dar nesupažindindavo.
Sėdėjau namie ir neturėjau, ką veikti, pamąsčiau, gal visai nieko būtų vėl pabandyti. Taip paėmiau antrą dozę ir pajaučiau, kad man tas pradeda patikti. Jaučiausi, kad viską galiu. Traukdavau tik per 100 dolerių kupiūras, įtraukęs dar šustriau pasijausdavau. Lyg pasaulyje bus taip, kaip aš noriu.
Draugų turėjau labai daug, bet po truputį pradėjau apleisti savo reikalus, ir pinigai ėmė tirpti kaip sniegas. Visada žinojau, kad parašysiu mamai, ir ji man padės. Bet tada nesupratau, kiek skausmo jai galėčiau sukelti, jei ji sužinotų, kam tie pinigai skirti.
Nepajaučiau, kaip pardaviau savo naujausią telefoną, kad tik nuvažiuočiau paniuchinti. Atrodė, kad tai normalu, juk kitą dieną vis tiek gausiu pinigų.
Su draugu nuvažiavom į tašką. Jo pažįstami laikė tą tašką, tad jei norėjau į skolą, man visada duodavo. Ir netikėtai draugas pasiūlė, davai, ir tu įsidurk. Aš vis sakiau, kad ne, man to tikrai nereikia. Bet pamąsčiau, kam išleisti 100 litų, jei gali išleisti tik 25 Lt?
Labai bijojau pirmo dūrio. Pamenu, buvau nusukęs galvą, kad tik nematyčiau adatos. Vienas laikė ranką, o kitas suleido heroiną. Kažko ypatingo nepajutau. Likusią savo dalį atidaviau.
Taip prasidėjo mano badymosi į veną karjera. Dienos bėgo taip greitai, kad pradėjau draugams lįsti į skolas, jų neatiduoti. Netgi sugebėjau iš labai gero draugo, savo kaimyno pavogti telefoną, dėl ko dabar neturiu ramybės. Nesitikiu, kad jis mane supras, bet tikrai norėčiau jo atsiprašyti ir atlyginti nuostolius.
Pradėjau vogti iš tėvų: telefonus, auksus, pinigus. Tėveliai turbūt net negalėjo pagalvoti, kad jų mylimas sūnus narkomanas, kol viena karta taip neturėjau pinigų, kad nuvažiavau pas krikšto mamą ir jai pasipasakojau. Taip sužinojo ir mano tėvai.
Tėveliai vežė mane pas gydytojus, pirko blokuojančius vaistus, bet viskas trukdavo tik savaitę ar dvi. Įsigudrinau, kad vaistus galima ne nuryti, o po liežuviu paslėpti, o po to išspjauti.
Taip vieną kartą netyčia nurijau tabletę - smegenų blokatorių nuo opijaus ant kumarų, nors buvo draudžiama tai daryti dėl šalutinio poveikio. Pamenu, kaip pasidarė karšta visam kūnui, galvai. Labai išsigandau, paskambinau mamai ir ji su mane su dėde nugabeno į narkologijos centrą, kur su visokiom lašelinėm atstatė mane.
Tėvai vis stengėsi, o aš norėjau tik narkotikų. Tačiau nelaikiau savęs narkomanu, sakydavau sau – nenorėsiu, galėsiu sustoti. Bet taip tik pats save apgaudinėjau, kol praradau visus draugus.
Ačiū tėvams, kad išsiuntė mane į užsienį. Jau nevartoju 8 metus. Dabar turiu savo namus, šeimą, daug skaitau, sportuoju, kartas nuo karto net apsilankau bažnyčioje. Daug dirbu.
Noras narkotikams užeina net dabar. Bet reikia išmokti kovoti su mintimis. Kartais pasijuntu lyg bokso ringe, kada nenori pasiduoti savo priešininkui ir galvoji tik apie pergalę. Taip ir čia - negi leisi narkotikui tave nugalėti, atimti iš tavęs viską, ką turėjai: draugus, mylimus žmones.
Visų svarbiausia, kad narkomanas pripažintų, jog jis toks jau yra ir po truputį su tuo kovotų, nes jei žmogus pats nenorės, sakau jums nuoširdžiai, niekas jo nesustabdys.
Deja, mano istorija ne tokia jau baisi, kaip kitos, nes turiu tikrai nepaprastus tėvus ir krikšto mamą, kurie mane visada palaikydavo iki paskutinės sekundės. Noriu jiems be galo už tai padėkoti, kad nepaliko manęs sunkią minutę.
Dar ir dabar nekenčiu savęs už tai, ką priverčiau savo tėvus iškęsti, kiek jiems tai kainavo. O juk traukė mane iš teismo salių, tai gavau tik lygtinai. Buvau perdozavęs du kartus, prabudau tik Vokietijos ligoninėje, bet ir tas manęs nesustabdė. Bijojau tik viena - prarasti savo paną, kurią tikrai mylėjau, bet vis tiek praradau.
Jei reikėtų kokiai šeimai patarimo, kaip su tuo kovoti, kreipkitės, padėsiu, kas mano galioje.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
