***
Man ir broliui Andrejui netrūko tėvų šilumos ir paramos. Iki šiol prisimenu savo vaikystę, savaitgalius su šeima sodo namelyje, prie ežero.
Kai buvau metų ir trijų mėnesių, mane atidavė į lopšelį-darželį. Tapau auklėtojos ir auklių numylėtine. Man buvo leidžiama tai, kas buvo draudžiama kitiems vaikams. Buvau draugiška, daug čiauškėjau, bet žaidžiau tik su berniukais, stengiausi jiems vadovauti. Ir tai man neblogai sekėsi. Su mergaitėmis nežaidžiau ir lėlės manęs nedomino.
Jei padovanodavo lėlę, ją su broliu tuojau pat sulaužydavau: išdurdavau akis, nukirpdavau plaukus, ant kaktos nupiešdavau svastiką. Ir tik šis „žaidimas“ mane jungė su broliu. Likę namuose dviese, nuolat mušėmės. Bet mane visada apgindavo tėvas, o brolį nubausdavo. Bet man nesisekė aplink pirštą vynioti mamos – griežtesnės nei tėvas.
Lankyti mokyklos neturėjau noro, nes mačiau, kaip ilgai ruošia pamokas brolis. Vadinasi, ir man neliks laiko nei slampinėjimui gatvėmis, nei draugams. Bet apsidžiaugiau, kai mokykloje mane atrinko į sportinės gimnastikos užsiėmimus.
Treneris gyrė mano sugebėjimus, pranašavo gerą ateitį. Kai pradėjau dar laimėti ir varžybas, susidūriau su kitų, sportinę gimnastiką lankiusių mergaičių pavydu. Jos pradėjo nuodyti mano gyvenimą: stumdė, slėpė mano drabužius, pakišdavo koją, kad pargriūčiau, visokiais būdais iš manęs tyčiojosi. Tokio spaudimo neatlaikiau ir nustojau lankyti sportinės gimnastikos užsiėmimus.
Ketvirtoje klasėje pradėjau dažnai neiti į mokyklą, nes tėvai buvo labai užsiėmę ir mane mažiau kontroliavo. Jie anksti rytą važiuodavo į Gariūnus, brolis ėjo į mokyklą, o aš likdavau namie. Kai apie tai sužinojo tėvai, paaiškinau, jog mokykloje prie manęs kabinėjasi, man ten blogai, niekas manęs nemyli ir nesupranta. Mama manimi patikėjo, pagailėjo, o tėvas pirmąkart nubaudė diržu - tai paliko pėdsaką mano atmintyje. Pasijutau nesuprasta, nuskriausta tėvų. Paramos sulaukiau kieme, nes ten mane suprato, mylėjo tokią, kokia esu.
Sulaužiau mergaitės ranką, padegiau plaukus
Nuo septintos klasės mano elgesys, mąstymas pradėjo staigiai keistis į blogąją pusę. Norėjau daugiau nei pripažinimo mokykloje, ir tokios progos nereikėjo ilgai laukti. Turėjau konfliktą su kitos klasės mergaite, tuo metu labai populiaria mano mokykloje. Ji ne kartą mane įžeidė, nuskriaudė, ir aš svajojau apie kerštą. Progai pasitaikius, sulaužiau jai ranką. Bet apie tai sužinojau kitą dieną direktoriaus kabinete. Keista, ji tai neigė, o aš neprisipažinau, nes pabijojau atsakomybės už savo poelgį.
Baigdama septintąją klasę, pradėjau vartoti alkoholį. Ir tai man patiko, nes išgėrusi nesivaržiau, nebuvo jokių barjerų bendraujant, buvo lengva, jaučiausi laisva, pasitikinti savimi ir galinti viena nuversti kalnus. Nuo tėvų išmokau slėpti, jog vartoju alkoholį ir dėl nebaudžiamumo elgiausi vis blogiau ir blogiau.
Pradėjusi mokytis aštuntoje klasėje jaučiausi suaugusi: pradėjau bėgti iš pamokų, sėdėjau draugo namuose, tapau priklausoma nuo kitą nuomonę turėjusių draugų, alkoholio. Mokytojai negalėjo suprasti, kodėl taip stipriai pasikeitė mano charakteris, kodėl taip blogai elgiuosi: per religijos pamoką padegiau mergaitės plaukus, mokytoją užrakinau rūsyje, nesislapstydama rūkiau mokykloje, sukėliau „bardaką“ mokyklos valgykloje.
Kai nesugebėjusi manęs sutramdyti klasės auklėtoja nusprendė aplankyti tėvus ir iškviesti juos pas direktorių, pabėgau iš namų palikusi raštelį tėvams, kur paaiškinau, kodėl pabėgau. Parašiau, kad nepatinku mokytojai ir ji mane apšmeižė direktoriui. Tėvai mane surado vakare ir pažadėjo išsiaiškinti mano bėdas. Gimdytojai apgynė prieš direktorių, padėjo išvengti bausmės, kas leido vėl jais manipuliuoti ir toliau blogai elgtis.
Mokydamasi devintoje klasėje, iš smalsumo pirmą kartą paragavau hašišo. Parūkius gyvenimas tapo gražus, neliko jokių problemų. Su nekantrumu laukiau eilinio karto, kas paskui tapo įpročiu. Diskotekoje pamėginau ir kitų narkotikų.
Netikėta žinia apie nėštumą
Baigusi mokyklą, linksmindamasi su savo draugais, susipažinau su būsimuoju savo vaiko tėvu. Su juo pirmą kartą pamėginau „vitamino“ (amfetamino. – Red.), kurio poveikis man buvo netikėtas ir nepamirštamas. Jaučiausi kupina jėgų, energijos, troškau nuotykių ir naujų eksperimentų. Bet po šio pirmojo karto mano pažintis su „vitaminu“ baigėsi, nes mano draugas Mirekas uždraudė jį rūkyti.
Po vienerių metų draugystės, būdama 19-os, pastojau. Šią žinią nuo tėvų slėpiau iki ketvirto nėštumo mėnesio. Bet kai draugė iš pavydo Mirekui pasakė, kad tai - ne jo vaikas, jis mane paliko. Atsidūrusi tokioje beviltiškoje padėtyje, apie nėštumą papasakojau tėvams. Pradžioje jie patyrė šoką, paskui atlėgo ir pradėjo manimi rūpintis.
Per visą nėštumą negalėjau susitaikyti su išdavyste, vienatve ir neteisingumu, guodė tik viena mintis: mano gyvenime atsiras angelėlis, kuriam padovanosiu visą savo meilę, švelnumą ir šilumą.
Mirekas vėl atsirado, kai vaikui jau buvo du mėnesiai. Jis maldavo manęs atleisti, sakė, kad nori būti kartu. Žinoma, atleidau ir priėmiau.
Apgaulingos laimės akimirkos
Kai vaikui buvo pusė metų, jis sunkiai susirgo, dvi savaites buvo prie mirties. Būtent tada, kai man buvo reikalinga parama, pagalba, sužinojau, kad vaiko tėvas yra narkomanas ir jam nuolat reikalingi narkotikai.
Pagalbos ieškojome pas gydytoją narkologą. Nesulaukę jokio rezultato, mėginome patys susidoroti. Kentėjau, užjaučiau ir tikėjausi, kad jam šeima brangiau nei narkotikai. Mums pavyko ir kuriam laikui jis tapo pavyzdingu šeimos žmogumi.
Bet ne jo priklausomybė nuo narkotikų tapo mūsų išsiskyrimo priežastimi, o jo neištikimybė.
Po dvejų su vaiku namuose praleistų metų man pradėjo stigti bendravimo, dėmesio, gyvenimo įvairovės, naujų pojūčių, įvykių, aktyvumo. Su pavydu žvelgiau į brolio visavertę šeimą, o aš likau viena su vaiku - nuskriausta, įžeista, vieniša. Paklausiau mamos patarimo ir nuėjau mokytis būti konditere, o paskui dirbti pagal specialybę.
Po pusės metų atėjo dirbti mano nauja draugė Renata, su kuria pradėjau vartoti amfetaminą. Ir gyvenimas pradėjo keistis, kaip man atrodė, į geresnę pusę. Atsirado naujas bendravimo ratas, dėmesys, gera nuotaika, aktyvumas, padidėjo savivertė, nebejaučiau vienatvės, problemos atsidūrė antrame plane, darbe viskas sekėsi tiesiog puikiai. Namuose niekas nepastebėjo, kas su manimi kažkas ne taip.
Apsivogusi palikau sūnų ir išėjau iš namų
Nepastebėjau, kaip amfetaminą pradėjau vartoti kasdien. Bet po metų pasireiškė pirmosios vartojimo pasekmės. Man teko išeiti iš darbo dėl išgertuvių, bet tuomet kaltinau alkoholį, o ne save. Išėjusi iš darbo, ir toliau norėjau vartoti narkotikus, o pinigų nebuvo. Tada pradėjau vogti iš namų: išnešiau visą savo auksą, o paskui pavogiau nemažai pinigų.
Kai mama neberado pinigų, pakėlė skandalą. Teisinausi, melavau ir išsisukinėjau kaip tik galėdama. Neturėdama įrodymų, mama greitai nusiramino. Nepajutau jokio apgailestavimo, gėdos, kaltės, o tik baimę.
Rytą prabudusi mama pamatė, kad neturiu auksinių papuošalų, ir viskas prasidėjo iš naujo: šauksmai, įžeidinėjimai, priekaištai, kaltinimai, kad esu narkomanė. Iš bejėgiškumo, kad nepajėgiu ką nors pakeisti, išėjau iš namų. Negalvojau, kaip be manęs gyvens sūnus, ką jis galvoja, kaip jaučiasi - galvojau tik apie save.
Mylimasis neapsaugojo nuo prievartautojų
Su draugu, su kuriuo buvau jau metus, pradėjome gyventi pas jo bičiulį, o sūnų mačiau kartą per savaitę. Tada jį apkabinusi žadėdavau, kad mama jį greitai pasiims. Tokiais pažadais maitinau ir save.
Atšventusi savo 26-ąją gimtadienį, kartu su draugu Ženia nuvykome į jo draugo gimtadienį. Važiavau ten geros nuotaikos, be jokių rūpesčių, juk su juo jaučiausi saugiai ir su savimi turėjau narkotikų.
Atvažiavusi į užmiesčio namą, pamačiau keturis vaikinus ir vieną merginą. Išgėrusi nemažai alkoholio, nusprendžiau tonusą pakelti amfetaminu. Išėjus iš vonios, mane vėl įtempė. Pradėjau rėkti, puoliau į paniką ir kviečiau į pagalbą Ženią, bet vietoj atsakymo - tyla.
Supratau, kas vyksta, kai jėga nutempė į pirtį ir pradėjo plėšti nuo manęs drabužius. Pradėjau rėkti, priešintis, kviesti pagalbą, maldauti, kad mane paliktų ramybėje, bet į tai buvo atsakyta laukiniu juoku ir grasinimais. Kai pradėjau draskytis, gintis, mane pradėjo stipriai mušti. Po to išprievartavo ir sužalojo du vaikinai taip, kad negalėjau atsistoti.
Neprisimenu, kiek praėjo laiko, kai į pirtį įėjo Ženia. Pamatęs mane sumuštą, pradėjo teisintis, kad jis negirdėjo ir nežinojo, kas man atsitiko, nes būdamas girtas miegojo. Jo tik paprašiau, kad paskambintų mūsų geriausiam draugui. Mano prašymas buvo išgirstas ir manęs atvažiavo pasiimti Igoris. Išnešė iš pirties ant rankų. Apsidairiau aplinkui - nieko nebuvo.
Tėvai atleido ir patikėjo manimi iš naujo
Pragulėjau ligoninėje septynias dienas, niekam nieko nepranešiau. Mano draugas Igoris pasiūlė apsigyventi pas jį. Niekam nieko nepranešiau, nes nenorėjau gyventi. Mėginau du kartus nusižudyti, bet sulaikė Igoris. Pagyvenusi jo namuose dvi savaites, pamažėle sustiprėjau ir tuomet pasiryžau pokalbiui su tėvais.
Bet namuose likau nesuprasta, buvau apkaltinta, kad savo elgesiu, dėl narkotikų vartojimo, išprovokavau šią situaciją. Susirinkau savo ir vaiko daiktus ir ruošiausi išeiti iš namų. Mama mus sustabdė ir pasiūlė nupirkti man butą su sąlyga, jei nustosiu vartoti narkotikus. Aš iškart sutikau.
Labai greitai suradau butą, nes norėjau izoliuotis. Metus nevartojau jokių narkotikų - tik alkoholį. Pasiėmiau sūnų ir visą laiką buvau su juo. Pradėjau bendrauti su tėvais ir, jie palaikydami mane kiekvieną, savaitę davė pinigų ir mokėjo už butą.
Skausmą vėl ėmiau malšinti narkotikais
Po to įvykio pirtyje tapau nepatikli, jaučiausi įžeista visos vyrų giminės, ilgai negalėjau atsigauti nei fiziškai, nei morališkai. Pradėjau labai daug meluoti, vengti bet kokių susitikimų ir izoliuotis nuo visų pažįstamų ir draugų. Artimiau galėjau bendrauti tik su Igoriu.
Persikėliau į naują butą su Igoriu, bet juo nepasitikėdama negalėjau pasiekti dvasinio komforto. Išprievartavimas taip stipriai mane paveikė, kad nustojau tikėti, pasitikėti, nesijaučiau saugi ir visavertė.
Stengdamasi nuslopinti šį skausmą ir prisiminimus, grįžau prie narkotikų.
Pradžioje kuriam laikui man pavyko nuslopinti skausmą, bet mano vidinė savijauta pasikeitė į blogąją pusę: pasidariau pikta, greitai supykdavau, buvau nervinga, grubi, nepatikli, ir mano santykiai su vyrais ir asmeninis gyvenimas nesusitvarkė. Tuo metu bendravau tik su tais, su kuriais buvo naudinga, su kuo vogdavau ir vartojau narkotikus.
Su Igoriu pragyvenome dvejus metus, bet tai buvo ne gyvenimas, o išbandymas, ir mes išsiskyrėme dėl mano neadekvataus elgesio. Tėvai greitai sužinojo, kad aš vėl pradėjau vartoti narkotikus, siūlė pagalbą, bet aš viską neigiau.
Galiausiai ir sūnus pradėjo jausti neigiamas pasekmes, mano staigias nuotaikų kaitas - tai aš mylinti mama, o po 15 minučių visiškai - neadekvatus žmogus: šaukiu, rėkiu, daužau indus ir sūnų kaltinu dėl visų savo nelaimių. Kai jis namuose rasdavo švirkštų, pradėdavau teisintis, meluoti ir jį įtikinėti, kad visa tai - ne mano.
Lemtingi sūnaus žodžiai
Artėjant 30-mečiui, pradėjau vartoti heroiną, ir man patiko jo efektas. Atrodė, kad viskas klostosi sėkmingai, bet tuo metu sūnus jau labai aiškiai suvokė, kad jo mama - narkomanė, ir tai pasakė seneliams. Tėvai nusprendė neremti manęs materialiai, tikėdamiesi, kad aš pagalvosiu apie savo elgesį ir ką nors nuspręsiu.
Iš įniršio, bejėgiškumo sūnų nusiunčiau į parduotuvę, o pati prisirijau tablečių. Grįžęs namo sūnus, pamatęs visą šį vaizdelį, paskambino seneliui ir iškvietė greitąją pagalbą.
Greitoji pagalba mane atgaivino. Kai likome su sūnumi dviese, jis man pasakė: „Jei tu mirsi, aš taip pat negyvensiu“.
Būtent ši situacija ir sūnaus žodžiai privertė mane atsitokėti: ką aš darau su savo gyvenimu ir kodėl griaunu savo rankomis sūnaus gyvenimą?
Kreipiausi pagalbos į tėvus, ir man likimas suteikė šansą daug ką pataisyt. Taip aš atsidūriau priklausomybių reabilitacijos centre „Meikštų dvaras“.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
