***
Viskas prasidėjo gana anksti. Kažkada vaikystėje mokiausi Vokietijoje, kur gyveno mama, ir dar pradinėse klasėse už prastą elgesį mane išmetė iš mokyklos. Tuomet grįžau į Lietuvą, į aštuntą klasę, ir papuoliau į ratą, iš kurio išeiti negaliu jau labai ilgai.
Nuolat krausčiausi iš vienos vietos į kitą (tėvai keldavosi vis į didesnį ir geresnį butą) – iš vienų namų į kitus. Kaskart laukė nauji kiemai, nauji pažįstami, naujos mokyklos. Iš vienų išmesdavo, iš kitų gražiai paprašydavo, kad išeičiau. Man atrodo, neliko nė vienos privačios mokyklos, kurioje nebūčiau pasimokęs...
Į Vokietiją – pardavinėti heroino
Kai išmetė iš eilinės mokyklos, vėl išvykau į Vokietiją, kur tuo metu gyveno mama. Išvažiavau su tikslu, kad stumdysiu heroiną. Iki to laiko vartodavau – savaitgaliais ratus, po to ir ne tik savaitgaliais. Žolę rūkydavau nuo penkiolikos. O Vokietijoje ir pats pradėjau rūkyti heroiną, vadinamąją kakavą.
Man buvo dvidešimt metų ir nėriau į opiumą maždaug pusantrų metų. Prekiavau heroinu ir pats kasdien vartojau. Aš neturėdavau stabdžių – rūkydavau nuo pat ryto.
Kai pradėjau vartoti, nesijaučiau toks vienišas, nors tame pačiame mieste buvo ir mama, ir brolis. Man tiesiog patiko ta būsena.
Verslas veikė taip: draugas – viename mieste, aš kitame. Jis būdavo mano tiekėjas. Kai vieną dieną draugą suėmė ir pasodino, baigėsi ne tik mano pajamų šaltinis – aš ir pats savo kailiu pajutau tą trūkumą ir vieną žiauriausių savo gyvenime abstinencijų. Man netiko tas heroinas, kurį galėdavai iš kitų nusipirkti gatvėje. Aš rūkydavau gryną, ir jo staiga nebeliko.
Jaučiausi siaubingai, ir tada pirmą kartą paprašiau mamos, kad užrašytų mane į reabilitaciją.
Iš tėvų kišenių traukdavau stambias kupiūras
Iš pat pradžių tėvai manęs nesmerkė, nieko pernelyg daug neklausinėdavo. Juoba kad patėvis nuolat būdavo išvykęs verslo reikalais – jis pardavinėja labai brangias, išskirtines mašinas.
Todėl paauglystėje ir jaunystėje niekuomet netrūko pinigų. O kai trūkdavo – pasivogdavau. Būdavo laikai – įlendi į mamos kišenę, išsitrauki kelis šimtus litų, į patėvio – keli šimtai dolerių. Ir taip kasdien.
Iki šiol nesu dirbęs beveik nieko legalaus. Vienoje vietoje, restorane, esu išdirbęs gal tik mėnesį. Bet tik įdarbino ir išmetė.
Visos parduotuvės pažindavo vagį
Mano pirmoji reabilitacija buvo trumpa – ištvėriau gal tik tris mėnesius. Išėjęs susiradau naują heroino tiekėją.
Vieną dieną pritrūkau pinigų, tad man pasiūlė išbandyti leidžiamą heroiną. Sutikau. Atkišau ranką – ir tik oba! Užvežė, kaip reikalas.
Taip prasidėjo mano badymasis, kuris truko apie septynerius metus.
Kartu prasidėjo ir vagystės, nes tėvai jau nustojo švaistytis pinigais. Vogdavau iš visur – vaistinių, akinių, kosmetikos. Po kurio laiko Vilniuje jau nebeliko nė vienos parduotuvės, kurioje manęs nepažintų kaip vagies.
Jaučiausi klaikiai, nes jau buvau pasiekęs dugną. Važinėdavau į taborą.
7000 eurų už gydymą – kaip į balą
Per tą laiką patyriau ir įvairių reabilitacijų. Tarp jų – ir gydymą pas Maskvoje žinomą gydytoją Zlobiną. Tuo pasirūpino mama.
Vieną rytą atsibudau, žiūriu stovi du vyrai dvimetriniai. Man užmovė maišą ant galvos ir išvežė, kad nesuprasčiau, kur. Pralaikė kažkokioje sodyboje gal mėnesį, pirmas dvi dienas net su antrankiais miegojau, kad nepabėgčiau.
O po to, po mėnesio išvežė į Maskvą, pas gydytoją Zlobiną. Jis taiko procedūrą, kurią gali leisti toli gražu ne kiekvienas. Visas mėnuo mano tėvams kainavo gal 7000 eurų.
Nežinau, ko man suleido pačią pirmąją dieną, tačiau savo pasąmonėje tarsi skraidžiau po savo gyvenimą, po praeitį. Jausmas buvo malonus. Kaip vėliau man paaiškino, mano smegenyse užblokavo kažkokius malonumo centrus ir sakė, kad jeigu dar vartosiu opiumą, jis praeis pro šių centrų šoną ir iš karto smogs kvėpavimui.
Kitą dieną teko tai patirti: man suleido labai mažą dalį medicininio opiumo, ir aš netrukus pajutau, kad visiškai užėmė orą, kad negaliu kvėpuoti. Siaubingai išsigandau. Man ėmė trūkti deguonies, galėjau judinti tik galūnes. Tos dvi minutės man truko kaip penkios dienos.
Tokia procedūra išgąsdino mane maždaug pusantrų metų. Tai buvo ilgiausias laikas, kai nevartojau. Tačiau ši procedūra negydė kitų narkomanijos priežasčių – juk aš nepakeičiau savo mąstymo, nesusiradau jokio užsiėmimo.
Tad greitai vėl prasidėjo – naktimis gyvenimas, seni draugai, vėl taboras ir naujas dugnas.
Tuo metu likau ir be namų – mama atėmė buto, kurį paverčiau tikra landyne raktus, teko pagyventi mašinoje.
Netrukus mane bevagiantį vaistinėje suėmė ir policija. Jau ir iki tol buvau įtrauktas į policijos paiešką, nes porą kartų nepasirodžiau teisme. Gavau pusę metų kalėti Pravieniškėse. Bet ir kalėjimas manęs nepakeitė. Išėjęs jau pačią pirmą dieną prisigėriau ir vėl išėjau į trasą, vartoti.
Mama ir patėvis tuomet su manimi jau, galima sakyti, nenorėjo turėti jokių reikalų.
Santykiai – tik iš išskaičiavimo
Ar per visus tuos metus turėjau kažkokių prasmingų santykių? Sunku pasakyti, ar jie buvo prasmingi. Man reikėdavo kažko iš merginos, arba jai iš manęs. Prieš kalėjimą turėjau merginą, su kuria kartu vartodavome. Buvau jai reikalingas tik dėl pinigų – aš vogdavau, o kartu leisdavome pinigus svaigalams. Per parą mums reikėdavo apie 600 Lt.
Reabilitacijos centre buvau užmezgęs romaną su viena režisiere. Tačiau santykiai ilgai netruko. Be to, po reabilitacijos centro abu vartojome toliau.
Paskutinieji mano santykiai taip pat pažymėti svaigalais, nors viskas prasidėjo labai gražiai. Buvau ką tik išėjęs iš reabilitacijos centro, kai susipažinau su šiek tiek už mane vyresne moterimi. Ji gyveno kitame mieste, apimtas jausmų važinėdavau pas ją kiekvieną dieną. Paėmęs iš patėvio degalų kortelę, prisukau gal 4000 Lt.
Londono prabanga ir purvas
Netrukus išvažiavau užsidirbti į Londoną – vogti prabangiose parduotuvėse, kaip „Gucci“ ar „Burberry“. Per porą savaičių privogiau gal už gal 40000 svarų. Ten, Londone, viską parduodavom už 30 proc. daikto kainos. Tad, įsivaizduokit, uždarbis likdavo taip pat didžiulis. Vagystės iš prabangių parduotuvių - tai ištisas verslas, ir tuo Londone užsiima daugybė žmonių. O po to tie vogti drabužiai atkeliauja į Lietuvą.
Paakintas tokių lengvų pinigų, antrą kartą į Londoną išvažiavau jau su drauge.
Londone netaupiau niekam – gyvendavome prabangiame „Hilton“ viešbutyje pačiame miesto centre. Pasinaudodavome netikromis kreditinėmis kortelėmis. Tai vietoj 200 svarų, kiek kainuoja kambarys, gyvendome už dyką. Ištaškydavau per dieną nesąmoningas sumas.
Bet Londone mano draugė pamatė tokių dalykų, kurie dabar mane ir stabdo nuo narkotikų, verčia bandyti pagyti. Dar ir dabar prieš akis matau, kaip ji įeina į tualetą, o aš ten leidžiuosi heroiną visas kruvinas. O ji juk visiškai nevartojanti...
Ji taip pat nežinojo, kad aš vartoju. Tačiau žinojo, kuo Londone užsiimu. Mat ji turi du vaikus, ir jai labai reikėjo pinigų.
Arba kita situacija: pats duodavau draugei pinigų, o apimtas abstinencijos atimdavau atgal. Kartą pinigus iš jos išplėšiau tiesiog gatvėje. Iškėliau sceną! Tai štai į tokias situacijas aš nenoriu grįžti. Kai esi abstinencijoje, išnyksta visi principai...
Nauja viltis reabilitacijos centre
Kai grįžome į Lietuvą, niekas nesikeitė. Vartojau toliau. Baisu, ką matė ji, ir jos vaikai – sėdėdavau prieš juos apsiniukinęs... Baisu tai prisiminti.
Nepaisant to, dar spėjau kartą apsivogti, atsėdėti areštinėje 20 parų. Kai išėjau iš areštinės, mane pasitiko mama, patėvis ir krūva kaltinimų – kaip sugrioviau jų gyvenimą, pakenkiau verslui, sužlugdžiau reputaciją.
Dabar vėl esu Meikštų dvare, priklausomybių reabilitacijos centre. Noriu išlaikyti santykius su drauge, todėl turiu keistis. Tikiuosi, man pavyks.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
